Šiuolaikinis cukrinio diabeto gydymas. Širdies ir inkstų komplikacijos

2018-09-21

Cukrinis diabetas (CD) yra reikšmingas širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys. Daugelį metų buvo manoma, kad tik intensyvus gydymas ir gera glikemijos kontrolė apsaugo ar atitolina smulkiųjų ir stambiųjų kraujagyslių ligų komplikacijų pasireiškimą ir progresavimą sergantiesiems CD. Bet naujausi tyrimai parodė, kad sergantieji CD labiausiai kenčia ne nuo glikemijos apykaitos sutrikimų, o nuo jos sąlygotos širdies ir kraujagyslių sistemos pažaidos, tampančios pagrindine pacientų neįgalumo ir mirties priežastimi. Sergant 2 tipo CD labai išauga rizika patirti miokardo infarktą, insultą ar mirti nuo širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijų. Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka pagrindine sergančiųjų 2 tipo CD mirties priežastimi – net 52 proc. sergančiųjų mirties priežastis yra širdies ir kraujagyslių ligos, 11 proc. – inkstų ligos, 14 proc. – vėžys. 2 tipo CD gydymas turėtų sumažinti su CD susijusių komplikacijų riziką, o stambiųjų kraujagyslių ligų komplikacijų prevencija turi būti pagrindinis gydymo tikslas.

 

Mišrūs tyrimų, vertinusių, kaip senesnės kartos antidiabetiniai vaistai veikia širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) riziką, rezultatai sukėlė susirūpinimą, kad kai kurie gliukozės koncentraciją kraujyje mažinantys preparatai, gali netgi padidinti ŠKL riziką pacientams, sergantiesiems 2 tipo CD. JAV maisto ir vaistų tarnyba bei Europos vaistų agentūra, reaguodamos į šią informaciją, įsipareigojo imtis statistika pagrįstų tyrimų, vadinamųjų ŠKL baigčių tyrimais, kad ištirtų naujuosius antidiabetinius vaistus.

Klinikinio ŠKL baigčių tyrimo EMPA-REG rezultatai atskleidė, kad naujos antidiabetinių vaistų klasės – natrio ir gliukozės antrojo vienakrypčio nešiklio (SGLT-2) inhibitorius (angl. sodium-glucose cotransporter-2 inhibitor) preparatas empagliflozinas, pridėtas prie standartinio 2 tipo CD gydymo, palyginti su placebu, reikšmingai pagerino pacientų ŠKL baigtis.

 

Nuo fitoterapijos iki šiuolaikiškų vaistų

2 tipo CD gydymas istoriškai praėjo ilgą raidos kelią. Iš pradžių CD buvo gydomas augaliniais preparatais, turinčiais labai saikingą ar netgi abejotiną hipoglikeminį poveikį. XX amžiaus 3-o dešimtmečio pradžioje buvo išgrynintas ir pradėtas vartoti insulinas. XX amžiaus 6-ą dešimtmetį CD gydyti pradėti vartoti sulfanilkarbamidai, po kelerių metų – biguanidas metforminas. Vėliau stojo net 4 dešimtmečius trukęs štilis, kol pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje pasirodė nauja antidiabetinių vaistų klasė – glitazonai (dabar jie vartojami rezervuotai, daugiausia dėl nepageidaujamo poveikio širdies ir kraujagyslių sistemai).

XXI amžiaus pradžioje sulaukta reikšmingo proveržio 2 tipo CD gydymo srityje – klinikinėje praktikoje pradėti vartoti GLP-1RA (panašaus į gliukagoną polipeptido receptorių agonistai) – injekciniai inkretinų mimetikai, reguliuojantys insulino ir gliukagono sekreciją nuo gliukozės priklausomu būdu bei DPP-4 inhibitoriai – geriamieji vaistai nuo cukrinio diabeto, slopinantys fermentą dipeptidilpeptidazę-4 ir taip prailginantys endogeninių inkretinų veikimą.

 

Sudėtinga liga

2 tipo CD patogenezė sudėtinga, apima daugelį organų ir neuromediatorių sistemų:

  • sutrikusi insulino sekrecija kasos beta ląstelėse;
  • sustiprėjusi gliukagono gamyba kasos alfa ląstelėse;
  • sustiprėjusi gliukozės gamyba kepenyse;
  • susilpnėjęs inkretinų (natūralių glikemiją mažinančių medžiagų) poveikis žarnyne;
  • sumažėjęs gliukozės panaudojimas raumenyse;
  • sutrikusi neuromediatorių veikla.

Skirtingų klasių antidiabetiniai vaistai veikia įvairias CD patofiziologijos grandis, papildo vienas kito veikimą.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 3

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.