Skausmo įvertinimas vaikams

2017-11-15

Prof. dr. Rimantas Kėvalas

LSMU MA Vaikų ligų klinika

 

Skausmas (dolor) yra nemalonus sensorinis ir emocinis pojūtis (algesia), susijęs su esamu arba galimu audinių pažeidimu. Skausmas yra tai, ką sako pacientas. Tai kompleksinis, subjektyvus, fenomenas, turintis keletą matmenų: intensyvumas, kokybė, eiga, asmeninis suvokimas. Visa tai yra unikalus kiekvieno individo patyrimas, todėl gali būti ištiriamas ir nustatomas tik netiesiogiai.

 

Vaikų skausmo problema

Pakankamai ilgą laiką gyvavo įvairūs mitai apie vaikų skausmą ir šios problemos sprendimui nebuvo skiriamas tinkamas dėmesys. Skausmo problemos sprendimo politikos formavimas yra vienas svarbiausių veiksnių kuriant vaikui draugišką aplinką vaikų sveikata besirūpinančioje įstaigoje. Politikos tikslas – vaikams neturi būti atliekamos jokios procedūros be skausmo malšinimo, pradedant skiepais ir baigiant invazinėmis procedūromis.

Skausmas yra didelė problema vaikų, ypač mažo amžiaus, grupėje dėl riboto arba iš viso negalimo bendravimo su pacientu. Vaikai pakankamai gerai toleruoja trumpalaikį skausmą, bet užsitęsęs skausmas turi neigiamų emocinių ir fiziologinių pasekmių. Vaikai dažnai nenurodo skausmo arba nemoka jo apibūdinti. Kritinės būklės vaikai negali to pasakyti.

Vaikai niekada nepripranta prie skausmingų procedūrų ir netgi kūdikiai turi „skausmo atmintį“. Kuo mažesni vaikai, tuo jautresni skausmui, nes mažesnis jų skausmo slenkstis. Kas yra skausminga suaugusiajam, tas bus skausminga naujagimiui ir kūdikiui. Vaikai netoleruoja skausmo geriau nei suaugusieji. Vaikų tolerancija skausmui didėja su amžiumi.

Skausmo jutimas yra neatsiejama gyvenimo kokybės dalis ir jis atsiranda jau pačiu ankstyvuoju žmogaus vystymosi laikotarpiu. Stipresnį arba silpnesnį skausmą patiria visi hospitalizuoti vaikai. Neginčijamai įrodytas neigiamas ūminio skausmo poveikis organizmui ir liekamieji tinkamai negydyto skausmo reiškiniai. Įvairios invazinės procedūros, kurių daugiausia atliekama stacionare (venų kateterizavimas, zondavimas, perrišimas ir t. t.), pacientui sukelia ne tik diskomfortą, bet daugumą jų yra daugiau arba mažiau skausmingos.

Vaikui skausminį dirgiklį stiprina ir stresinė ligoninės aplinka, atskyrimas procedūrai nuo tėvų, daug nepažįstamų žmonių, nematyta aparatūra, ryški šviesa, triukšmas ir t. t. Nors dažniausiai nerimą sukelia skausmas, tačiau įrodyta, kad netgi numalšinus skausmą pacientai jaučia nerimą, nes sunki būklė ir priklausomybė nuo kitų sukelia šį jausmą.

Suaugusieji gali gana tiksliai apibūdinti ir struktūrizuoti patirtą skausmą ir bandyti jį malšinti panaudodami ankstesnę patirtį. Vaikams yra kitaip. Naujagimiai ir kūdikiai negali pasakyti, kad jiems skauda. Apie esamą skausmą galima spręsti tik iš jų elgesio.

Vaikai ne visada teisingai apibūdina skausmą ir jį aiškiai lokalizuoja. Netgi ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai negeba aiškiai apibūdinti esamo stipraus skausmo. Vaiko elgesys nerodo skausmo intensyvumo. Elgesiui į skausmą gali turėti įtakos vaiko amžius, temperamentas, tėvų reakcija, tautybė, aplinkybės, lėmusios vaiko patekimą į ligoninę (trauma, somatinė liga).

Ūminis skausmas yra vienas dažniausių neigiamų pojūčių, kuriuos patiria vaikas dėl sužeidimo, ligos ar įvairių medicininių diagnostinių ir gydomųjų procedūrų.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 7

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.