Seimui pristatytas Medicinos praktikos įstatymo pataisų projektas Nr. XIIIP-4503, kuriuo siekiama sudaryti efektyvias teisines prielaidas gydytojų savanorystės institutui Lietuvoje, įteisinant gydytojų savanoriškos ir neatlyginamos medicinos praktikos galimybę teikiant kompleksinę paliatyviąją pagalbą.

Skausmo medicinos specialistų rengimo kursai – pirmieji Lietuvoje

2020-04-24

2019 m. gruodžio 6-oji neabejotinai įeis į Lietuvos skausmo medicinos istoriją. Tądien Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Neurologijos klinikos Skausmo medicinos įvadinį kursą baigė pirmieji keturi gydytojai. Iškilmingoje jubiliejinėje konferencijoje pažymėjimus jiems įteikė LSMU MA Neurologijos klinikos vadovė prof. dr. Daiva Rastenytė.

Šia reikšminga proga kalbiname absolventus, tapusius kvalifikuotais skausmo gydytojais: gyd. neurologą Vaidotą Gudžiūną, vidaus ligų ir paliatyviosios medicinos gyd. Janiną Buterlevičiūtę, gyd. onkologę radioterapeutę Kristiną Slidevską ir gyd. anesteziologą-reanimatologą Liną Sikarską.

 

 

Kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai tapus kvalifikuotu skausmo gydytoju?

Gydytojas neurologas Vaidotas Gudžiūnas:

Dirbdamas šioje srityje turbūt pirmiausia įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. Dar svarbu tai, kad atsirado naujų įrankių ir strategijų, kuriais galime pasinaudoti stengdamiesi pagelbėti skausmą kenčiantiems žmonėms. Kita vertus, esant tokioms galimybėms daug lengviau dirbti su pacientais, požiūris į skausmą pasidarė platesnis, atsiranda daugiau būdų, kaip išspręsti problemą.

Kaip neurologijos specialistas galiu patvirtinti, kad skausmas iš tiesų yra labai dažnas daugelio neurologinių ligų palydovas ir tikrai ne visuomet, ypač sunkiais, kraštutiniais atvejais, pavyksta jį suvaldyti. Bejėgiškumo jausmas verčia ieškoti atsakymų, kaip dar galima padėti kenčiantiems žmonėms. Nors sakoma, kad svetimo skausmo nebūna, mediko darbe jis vienaip ar kitaip apie save praneša, mes dažnai matome skausmo išvargintą žmogų. Ir labai gaila, kai nebegalime jam pagelbėti...

Skausmo gydymas nėra vien techninis skausmo numalšinimas. Mes stengiamės žmogų sugrąžinti į normalų gyvenimą, kad jis galėtų kiek įmanoma visavertiškiau gyventi, džiaugtis geresne gyvenimo kokybe. Žinoma, pagal galimybes, kurias vis dėlto valdo liga.

Beje, skaudi asmeninė patirtis, kai sirgo ir didžiulį skausmą kentė artimas žmogus, mane skatino dar aktyviau ieškoti tinkamos pagalbos. Toji situacija irgi paskatino pasirinkti skausmo medicinos kursą. Deja, įveikti skausmą nėra paprasta, nes jo valdymas yra iš tiesų labai sudėtingas.

 

Vidaus ligų ir paliatyviosios medicinos gyd. Janina Buterlevičiūtė:

Skausmo gydytoja dirbu šešiolikti metai. Visą tą laiką malšinau skausmą onkologiniams pacientams. 2018 m. lapkritį Sveikatos apsaugos ministrui priėmus įsakymą „Dėl skausmo diagnozavimo ir gydymo paslaugų suaugusiesiems ir vaikams teikimo reikalavimų ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, būdama vidaus ligų gydytoja privalėjau išklausyti 200 val. įvadinį skausmo medicinos kursą. Kartu su kolege radioterapeute Kristina Slidevska nekantriai laukėme šių kursų beveik pusę metų. Juos baigusios tapome diplomuotomis (licencijuotomis) skausmo gydytojomis. Darbe greičiausiai niekas nepasikeitė, tik mes, konsultuodamos pacientus ir skirdamos jiems gydymą, jaučiamės tvirčiau ir saugiau.

Gydytojas anesteziologas-reanimatologas Linas Sikarskas:

Pirmosios emocijos, be abejo, labai pakilios, šventinės. Smagu būti vienu iš pirmųjų, smagu prisidėti prie Lietuvos skausmo medicinos istorijos kūrimo. Praktinės ir teorinės žinios, įgytos kurso metu, leidžia kitaip pažvelgti į pacientus, kenčiančius skausmą, plačiau vertinti ir matyti paciento problemą kasdieninėje anesteziologo-reanimatologo praktikoje.

Gal galėtumėte plačiau pristatyti šį kursą. Kaip jį vertinate?

Vaidotas Gudžiūnas: Toks skausmo specialistus rengiantis medicinos kursas, kurį išklausę gydytojai gavo profesinės kvalifikacijos pažymėjimus, buvo pirmasis Lietuvoje. Iš esmės jo poreikį padiktavo nauji teisės aktai, kurie gerokai plačiau apibrėžė skausmo valdymo mechanizmą, todėl ir turėjo būti rengiami atitinkami sertifikuoti specialistai, galintys teikti skausmo gydymo paslaugas. 

Šis medicinos kursas su pertraukomis vyko beveik 2 mėnesius, mokymosi ciklai truko po dvi savaites. Tai buvo daugiadalykis kursas, apimantis įvairias skausmo valdymo sritis – ne tik medicinos, bet ir teisės, psichologijos, socialinę bei finansinę. Įgytos žinios praplėtė, suformavo gerokai platesnį požiūrį į skausmą bei jo valdymą, į teikiamų paslaugų naudą ne tik žmogui, bet ir pačiai gydymo sistemai.

Kursas buvo gana platus, išsamus, skatinantis toliau mokytis, gilinti žinias. Gydytojams buvo pateikta daug informacijos, vyko nemažai praktinių užsiėmimų, kuriuose buvo galima pamatyti, kaip įvairių sričių specialistai vertina skausmą. Kadangi esu neurologas, šias patirtis labiau vertinau iš savo srities, t. y., neurologijos, pusės. Bet yra daug kitų sričių, susijusių su skausmu, ligoniai kreipiasi ir dėl ginekologinių ar urologinių ligų sukeliamo, geriatrinio, vaikų skausmo ir t. t. Visų minėtų sričių profesoriai dalijosi savo žiniomis, mokė atidžiau pažvelgti į skausmo problemą, ją suprasti.

Paskaitas skaitė LSMU MA ir Kauno klinikų Geriatrijos, Psichiatrijos, Ginekologijos, Vaikų intensyviosios terapijos, Vaikų priėmimo skyrių, Vaikų ligų klinikos, Onkologinės ligoninės ir kt. specialistai. Šiame ugdymo procese dalyvavo apie 16 klinikų.

Dabar aš, kaip skausmo gydytojas, asmeniškai jaučiuosi stipresnis nei buvau. Tai faktas.

 

Janina Buterlevičiūtė: Kursus vertinu labai gerai. Darbe dažniausiai tenka malšinti onkologinį (vėžinį) skausmą. Kursuose buvo pateikti skausmo teoriniai aspektai, diagnostika, farmakoterapija, invazinis skausmo gydymas. Plačiai nagrinėtas skausmas neurologijoje, psichiatrijoje, reumatologijoje, chirurgijoje ir kt. Nepamirštas vaikų skausmas, vyresniojo amžiaus žmonių skausmas. Mus taip pat supažindino su skausmo psichologija, kineziterapija ir reabilitacija. Dėstytojai buvo puikūs savo srities žinovai, besidominantys pasaulio medicinos naujienomis, klinikiniais tyrimais.

Linas Sikarskas: Pirmasis kursas visada yra iššūkis tiek organizatoriams, tiek kursantams. Šiandien atrodo, kad viskas pavyko labai gerai, tačiau iš tiesų įvertinti kursą bus galima tik pradėjus klinikinę praktiką. Informacijos kiekis, jos srautas ir į kursą įtrauktų profilinių klinikų, kursuose dėsčiusių specialistų profesijų įvairovė viršijo lūkesčius. Įspūdis teigiamas – mintyse nusikėliau į universiteto laikus, kuriuos vertinu tik gerai.

 

Kas galėtų stiprinti skausmo mediciną Lietuvoje? Kokių matote iššūkių, planų, kokios Jūsų ateities įžvalgos?

Vaidotas Gudžiūnas: Ateitis priklauso nuo darnaus komandinio įvairų sričių specialistų darbo. Jeigu tokios komandos bus sukurtos, sėkmingai funkcionuos, tikėtinos geros perspektyvos, nepaisant, kiek turėtume įvairių technologijų. Pacientams, kurie kenčia ligos keliamą skausmą, pirmiausia reikalingi būtent žmogiškieji ištekliai. Tad specialistų ruošimas, komandų formavimas, individualus darbas su kiekvienu pacientu, suteikiantis galimybę jam jaustis saugiam ir turėti artimą pagalbą šalia, – labai svarbus dalykas. Itin svarbu, kad kiekvienas skausmą kenčiantis žmogus žinotų, jog yra tokių pagalbos vietų Lietuvoje ir galėtų į jas kreiptis. Štai tada Lietuvos skausmo medicina būtų stipri.

Nors mes, baigusieji šiuos kursus, esame iš įvairių medicinos įstaigų, dabar galime vykti dirbti bet kur, keisti darbo vietas. Gal globaliu, nacionaliniu mastu ir nelabai ką galime padaryti, bet iš esmės norisi pagelbėti kiekvienam ligoniui. Tad vienas pirmųjų tikslų – sukurti tinkamai veikiantį skausmo valdymo mechanizmą, kuris apimtų ūminio skausmo valdymą priėmimo skyriuje. Reikia įvertinti tai, kad dažnai nenuskausminama, nes žmogus ruošiamas procedūroms dar dėl kitų priežasčių, nes kartais yra gan nesudėtinga tą skausmą numalšinti. Gydant lėtinį skausmą tokie labai paprasti dalykai mediciną galėtų padaryti gerokai humaniškesnę ir paprastesnę.

Ir labai norėtųsi, kad būtų sukurta specialistų komanda, kuri teiktų skausmą kenčiantiems pacientams pagalbą ambulatoriškai. Kartu reikėtų tai daryti ir ligoninėse.

Ateities vizija – sukurti mobiliąją komandą, kuri galėtų padėti kolegoms iš kitų skyrių, juos konsultuotų kilus klausimų ar neaiškumų, apžiūrėtų tokius pacientus ir teiktų jiems pagalbą.

 

Janina Buterlevičiūtė: Norėčiau toliau gilinti skausmo medicinos žinias, mielai dalyvaučiau tolesniuose kursuose, nes mes baigėme tik įvadinį.

Ačiū visiems dėstytojams, prof. dr. Kęstučiui Petrikoniui ir ypač mūsų kasdieniam kuratoriui, nenuilstančiam docentui Arūnui Ščiupokui, kuris mus kasdien pasitikdavo su šypsena ir nenoriai po užsiėmimų išleisdavo į namus.

 

Linas Sikarskas: Skausmo medicina keisis ir plėtosis, kai pasikeis ne tik mūsų, specialistų, bet ir žmonių mąstymas, skausmo samprata. Pradžia visada susijusi su įstatyminės bazės kūrimu ir tobulinimu, o čia reikia dar daug padirbėti. Yra puikių pavyzdžių kitose Europos šalyse, tad pasinaudodami jų patirtimi efektyviau kursime savo sistemą. To linkiu sau ir savo kolegoms – skausmo gydytojams ir medicinos personalui…

 

Kalbino Ramutė Pečeliūnienė

Plačiau skaitykite „Skausmo medicina“ 2019 m. Nr. 2

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.