ST2 – naujausias širdies nepakankamumo ir kitų kardiologinių ligų žymuo užsitikrina savo tikrąją vietą tyrimų skalėje

2017-10-05

Situacija, susijusi su kardiologinių ligonių sergamumo ir mirštamumo mastais, nesikeičia – blogų baigčių nemažėja. Tad kuo anksčiau bus nustatytos ir įvertintos tokios pragaištingos ligos, kaip aterosklerozė ir širdies nepakankamumas (ŠN), tuo daugiau gyvybių pavyks išgelbėti. Miokardo fibrozės žymuo ST2 yra minėtų ligų priežastinis veiksnys, kuris ne tik suteikia galimybę kontroliuoti ligą ir jos baigtis, bet ir papildo plazmos natriurezinių peptidų tyrimų informaciją. Plačiau apie šio žymens naudojimo galimybes kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Skubios medicinos centro vadovu, gydytoju kardiologu, profesoriumi Pranu Šerpyčiu.

 

Kas tai yra ST2 ir kuo jis svarbus kardiologiniams ligoniams?

 

Sergamumas širdies nepakankamumu (ŠN) pastaraisiais dešimtmečiais pasiekė epideminį lygį. Vien tik JAV kasmet diagnozuojama per 550 tūkst. naujų ŠN atvejų. Šios pasaulinės ŠN pandemijos priežastys yra senstanti populiacija, gerėjantis išgyvenamumas po patirtų širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) komplikacijų ir geresnis išgyvenamumas žmonių, sergančių kitomis, ankstyvas mirtis lemiančiomis ligomis. ŠN sergantys pacientai dažnai skundžiasi dusuliu, tačiau tai itin nespecifinis simptomas, kurį reikia diferencijuoti tarp daugelio patologijų. Užsitęsus diagnostikos procesui, ilgėja hospitalizavimo trukmė, daugėja komplikacijų ir mirčių skaičius. Dėl šių priežasčių diagnozuoti ŠN, parinkti gydymą, nustatyti pacientų prognozę – sunki užduotis. Šioms problemoms spręsti vis dažniau pasitelkiami kraujo žymenys. Kuo daugiau žymenų, kuriuos mes galime nustatyti ir kontroliuoti širdies nepakankamumo – tiek ūmaus, tiek lėtinio – gydymą, tuo yra geriau. Tai panašiai kaip kelyje – kuo jame daugiau ženklų, įspėjančių apie gresiančius pavojus, tuo saugesni jaučiasi vairuotojai. Vienas tokių žymenų ir galėtų būti ST2, kuris atspindi miokardo hipertrofiją ir fibrozę.

ST2 (angl. suppression of tumorigenicity 2) yra receptorius, kuris priklauso IL-1 receptorių šeimai. ST2 turi dvi izoformas: transmembraninę, arba ląstelinę (ST2L), ir cirkuliuojančią formą (sST2). Vykstant miokardo pažeidimui, ląstelės pradeda išskirti IL-33, o ląstelių paviršiuose ekspresuojamas ST2L receptorius IL-33 ir ši sąjunga apsaugo miokardą nuo fibrozės, kardiomiocitų hipertrofijos ir apoptozės. Kardioprotekcinis poveikis pasireiškia tik per IL-33 ir ir STL2L sąjungą, bet ne per sST2 (cirkuliuojančią ST2 formą). Esant ženkliam širdies pažeidimui, sST2 būna tiek daug, kad jis konkuruoja su ST2L ir jungiasi prie IL-33. Todėl nesusidaro kardioprotekcinis ST2L/IL-33 kompleksas, dėl kurio vystosi miokardo fibrozė, hipertrofija ir kardiomiocitų apoptozė.

 

Kaip seniai ir plačiai ST2 žymuo naudojimas pasaulyje?

 

Tai nėra naujas žymuo. Jis atrastas prieš 15 metų, ištyrinėtas, bet klinikinėje praktikoje plačiausiai naudojamas maždaug pastaruosius 5 metus. Šis žymuo įtrauktas į Amerikos širdies asociacijos Širdies nepakankamumo diagnostikos ir gydymo gaires kaip naudojamas kartu su kitais biožymenimis – su natriureziniais peptidais (NP) bei troponinu.

 

Kokiu tikslu medicinos praktikoje yra naudojami žymenys BNP ir NT-proBNP? Reikalingas dar papildomas žymuo? Ar jie papildo vienas kitą?

 

Dabar tai yra auksinis gydymo standartas nustatant ŠN diagnozę. Šie biologiniai žymenys išsiskiria į kraują, kai kardiomiocitai yra mechaniškai pertempiami dėl padidėjusio kraujo slėgio į miokardo sienelę. Nepaisant diagnostinių ir prognozinių natriurezinių peptidų (NP) privalumų, jų koncentracija kraujyje priklauso nuo gretutinės patologijos, amžiaus, lyties, kūno masės. Šių biožymenų kraujyje padaugėja esant kardiogeniniam šokui, inkstų funkcijos sutrikimui. Todėl NP tyrimas negali būti naudojamas kaip savarankiškas ir vienintelis testas, o turi būti derinamas kartu su klinikiniu ištyrimu ir kitais diagnostikos metodais. Be to, NP yra biologiniai žymenys, atspindintys tik vieną ŠN, kaip kompleksinės patologijos, mechanizmą. Todėl buvo pradėta ieškoti kitų biožymenų, kurie padėtų tiksliau įvertinti sergančių ŠN pacientų ŠKL riziką ir tiksliau nurodyti šių pacientų prognozę.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 5

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.