Tarpukario Lietuvos chirurgas, anatomas Jurgis Žilinskas nepasirašė po „Lituanicos“ lakūnų kūnų tyrimo išvadomis

2018-06-27

Lietuvos visuomenės kolektyvinėje atmintyje legendinis „Lituanicos“ skrydis seniai yra tapęs istoriniu mitu, kuriam vargu ar bus lemta greitai sunykti. Šio mito pagrindas – tragiška „Lituanicos“ lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūtis. Nors šiandien Lietuvos istoriografijoje dėl „Lituanicos“ tragedijos vyrauja įvairios nuomonės, vargu ar kada nors visiškai bus išsklaidytos versijos dėl kulkų žymių lakūnų kūnuose, kurias iškėlė balzamavimą atlikęs chirurgas, anatomas Jurgis Žilinskas. Tiesa, „Lituanicos“ numušimo fakto nepatvirtina ir šiandienos karo inžinieriai, apžiūrėję lėktuvo liekanas, tačiau verta prisiminti, kad J. Žilinskas nesutiko pasirašyti po kūnų tyrimo protokolo išvadomis, skelbiančiomis apie lakūnų žuvimą avarijos metu. Ar J. Žilinskui, Pirmojo pasaulinio karo metais buvusiam fronto chirurgu ir išoperavusiam tūkstančius kulkų ir skeveldrų sužalotų karių, galėjo trūkti kompetencijos? Ar jo iškeltai versijai pagrindo suteikė ir įtarimus galėjo sustiprinti tuometės Lietuvos valdžios reikalavimas tiriant tragedijos aukas paneigti „Lituanicos“ numušimo faktą, kuris plačiai buvo eskaluojamas to meto Amerikos lietuvių spaudoje? Daugelis šių klausimų dar ilgai liks atviri, tačiau viena aišku – „Lituanicos“ tragedijos paveikslas dar ilgai aitrins lietuvių vaizduotę. O šis paveikslas tampa neatsiejamas nuo gydytojo J. Žilinsko gyvenimo ir jo vaidmens.

 

Mediko mokslo kelias

Gimė J. Žilinskas 1885 m. balandžio 23 d. Januškoniuose (dabartiniame Radviliškio rajone). Baigęs pradžios mokyklą, mokslus tęsė Liepojos gimnazijoje. Apie įsimintiną išvykimą į Liepoją J. Žilinskas rašė: „Prieš rugpjūčio 15-ąją išvežė mane motina ir dvejais metais vyresnis brolis ne į Baisogalą (4 km), bet į Radviliškio stotį (23 km), mat norėjo sutaupyti 25 kapeikas. Sunešė į vagoną mano daiktus – maišą su maistu ir maišelį su rūbais. Pirmas maišas buvo sunkus, nes jame – mėsa, sviestas, kumpis, dešros. Davė pinigų už mokslą užmokėti ir bendrabučio vedėjai už butą bei maisto gaminimą. Vienas vykau su maišais ir galvojau, kaip iš Liepojos stoties juos nusinešiu iki bendrabučio. Akylai juos saugojau, kad kas nors nenučiuptų, todėl ir akių per visą naktį nesumerkiau. Anksti rytą traukinys sustojo Liepojos stotyje. Keleiviai iš viršutinių ir apatinių gultų pradėjo rinktis savo daiktus, mane mažą nustūmė nuo daiktų, pradėjau verkti. Likusi su manimi viena moterėlė paguodė ir padėjo išnešti maišelį su rūbais. Ašarodamas pabučiavau jai ranką. Pagailėjusi moterėlė dar palydėjo mane per stotį, nes nelabai žinojau, kaip ją pereiti. Dabar jau prasidės mano sunki kelionė – galvojau stovėdamas prie daiktų ir dairydamasis. Panešdavau sunkesnį maišą kiek tik galėdamas, padėdavau prie sienos ar stulpo, grįždavau atgal, paimdavau kitą maišą. Pirmąjį imdavau ant pečių, o antrąjį, lengvesnį, – ištiesta ranka. Vėl imdavau pirmąjį maišą, panešdavau, bet tik tiek, kad atsigręžęs matyčiau paliktąjį maišą. Taigi visą dienelę sugaišau, kol pasiekiau mokinių bendrabutį.“

Kadangi J. Žilinskui nesisekė rusų kalba („Visi mokslai gerai sekėsi, bet rusų kalba – nekaip. Ketvirtoje klasėje buvau trečias mokinys. Visi pažymiai buvo penketai, išskyrus tris dalykus, tarp jų iš rusų kalbos – trejetas.“), jis nutarė stoti į Kauno kunigų seminariją. Tačiau ten ilgai neužsibuvo. „Ten mokslas sekėsi, bet tvarka nepatiko. Aš buvau judrus, mėgau išdaigas, o reikėjo būti rimtam, ir tai vargino. Prisiminęs gimnazijos laikus pradėjau kvailioti – piešti savo mėgstamas karikatūras. Seminaristams jos labai patiko: tai ožys su kurio nors dėstytojo veidu, tai velniukas, panašus į inspektorių. Karikatūras įmesdavau į vyresniųjų kursų auklėtinių kambarį. Kartą pavasarį apsirikęs įmečiau kelias į kambarį, kur buvo ne mokiniai, o pats inspektorius – kunigas prelatas, sulenkėjęs latvis. Jis mane sučiupo, iškratė ir patį, ir bendrabučio kambarį. Radę piešinių, pieštukų, dažų, išbarė lenkiškai, bet aš išsigandęs nieko nesupratau.Prieš pamokas iškvietė mane į kanceliariją, vėl išbarė ir atidavė dokumentus. Reikėjo galvoti, ką daryti, kur dėtis, nes visose mokyklose mokslas jau buvo prasidėjęs“, – atsiminimuose rašė J. Žilinskas.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 2

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.