Ūminės išemijos sindromų biožymenys

2018-05-17

Doc. dr. Dovilė Karčiauskaitė

VU MF Biomedicinos mokslų institutas, VUL SK Laboratorinės medicinos centras

 

Diagnozuojant ūminį miokardo infarktą (ŪMI) bei vertinant šių pacientų riziką biožymenys vaidina tikrai svarbų vaidmenį. Biožymenys ūminio miokardo infarkto diagnostikoje buvo pradėti naudoti nuo 1954 m., kuomet aspartato aminotransferazės aktyvumo padidėjimas serume pirmą kartą buvo nustatytas sergančiam ŪMI pacientui. Vėliau, kaip specifiškesni, miokardo pažeidimui buvo naudojami laktatdehidrogenazės izofermentai bei kreatinkinazės MB izofermentas (CK-MB), ir jau daugiau kaip 20 m. referentiniu miokardo pažeidimo žymeniu laikomi širdies troponinai.

 

Širdies troponinai

 

Širdies troponinas I (TnI) ir troponinas T (TnT) yra miokardo ląstelių kontraktilinio aparato dalis ir yra randami išskirtinai tik miokarde. Širdies raumens ląstelėse troponinai yra struktūriškai sujungti ir tik labai nedidelė dalis egzistuoja laisva forma citozolyje. Todėl daugelio ekspertų nuomone, į kraujotaką širdies troponinai patenka tik esant negrįžtamam kardiomiocito pažeidimui. TnI ir TnT į kraujotaką išsiskiria jau pirmosiomis valandomis po pažeidimo, tačiau kaip anksti juos pavyks nustatyti paciento kraujyje labai priklauso nuo naudojamo tyrimo jautrumo. Padidėjusi širdies troponinų koncentracija kraujyje išlieka ilgai iki 4–10 dienų.

Pastaraisiais metais gerokai patobulėjo širdies troponinų nustatymo metodų analitinis jautrumas, atkartojamumas, sumažėjo įvairių galimų sąveikų, be to, pasikeitė ir diagnostinės slenkstinės ribos nustatymo strategija. Su kiekviena nauja troponinų nustatymo metodų karta vis mažėjo širdies troponinų viršutinė normos riba bei diagnostinė slenkstinė koncentracija. Iš pradžių diagnostinė slenkstinė troponinų koncentracija buvo nustatyta siekiant atskirti pacientus, sergančius miokardo infarktu, nuo pacientų, kuriems yra nestabili krūtinės angina. Tačiau vėliau paaiškėjus, kad net ir nedidelis širdies troponino koncentracijos padidėjimas nestabilios krūtinės anginos kontekste yra susijęs su didesne vėlesnių širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijų rizika, slenkstinė troponinų koncentracijos riba buvo nustatyta ties 99-uoju sveikos populiacijos procentiliu. Tačiau pirmosios kartos troponinų metodai buvo nepakankamai jautrūs išmatuoti širdies troponinų koncentraciją sveikų žmonių kraujyje. Todėl vietoje 99-ojo sveikų žmonių procentilio slenkstinė diagnostinė riba buvo nustatoma ties tyrimo metodo apatine nustatymo riba. Dabar, atsiradus didelio jautrumo troponinų metodams, daugumai sveikų žmonių troponinų koncentracija gali būti išmatuota, o tai dar labiau sumažino viršutinę normos ribą.

Vis dėlto naujų jautresnių širdies troponinų nustatymo metodų įdiegimas į klinikinę praktiką ir 99-ojo procentilio koncentracijos sumažėjimas įnešė nemažai sumaišties į kasdienę klinikinę praktiką. Skirtingai nuo CK-MB koncentracijos slenkstinės ribos, kuri buvo nustatyta atskirti ŪMI nuo nestabilios krūtinės anginos (NKA), troponinų 99-ojo procentilio taikymas lemia, kad pasitaiko daug daugiau atvejų, kai padidėjusi troponino koncentracija nustatoma nesant ūminės miokardo išemijos. Kadangi troponinai yra širdies pažeidimo žymenys, jų padidėjimas iš tiesų nėra klaidingai teigiamas ŪMI rodiklis, o tiesiog teisingai teigiamas miokardo pažeidimo rodiklis. Troponinų koncentracijos padidėjimas virš nustatytos normos ribos gali būti stebimas pacientams, sergantiems inkstų funkcijos nepakankamumu, širdies nepakankamumu ar daugeliu kitų ligų.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 1

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.