Tuščios nosies sindromas

2017-05-23

Gytis Žaldokas, prof. dr. Eugenijus Lesinskas

VUL SK Ausų, nosies, gerklės ligų centras

Tuščios nosies sindromas yra reta, vėlai pasireiškianti ir sunkiai išgydoma nosies kriauklių chirurgijos komplikacija. Ši liga išsivysto dėl nosies anatomijos, gleivinės ir juntamųjų nervų pažeidimų. Tuščios nosies sindromui būdingos plačios nosies ertmės dėl prieš tai buvusių nosies ir prienosinių ančių operacijų ir paradoksinė kvėpavimo obstrukcija. Šios ligos gydymas gali būti psichiatrinis, kaip psichosomatinio sutrikimo; medikamentinis, kurio pagrindinis principas yra nosies gleivinės drėkinimas; chirurginis, siekiant sumažinti nosies anatomijos pokyčių nulemtus padarinius; ir nosies gleivinės rekonstrukcija, atliekant autologinių kamieninių ląstelių transplantaciją. Kadangi šio sindromo gydymas yra sudėtingas, svarbi jo prevencija, operuojant nosies kriaukles gleivinę tausojančiais chirurginiais metodais.

 

Tuščios nosies sindromas yra jatrogeninė liga, kuriai būdinga paradoksinė kvėpavimo obstrukcija, nepaisant atviros ir plačios nosies ertmės. Pirmąkart ją aprašė 1994 m. Eugene Kern ir Monika Stenkvist iš Mayo klinikos. Tai yra reta liga, dažniausiai pasireiškianti praėjus daug metų po nosies ar prienosinių ančių operacijų [1]. Šiuo metu nėra didelės apimties apžvalgų apie šio sindromo paplitimą ir dažnį po apatinės, vidurinės ar abiejų kriauklių pašalinimo, tačiau turimi duomenys kontraversiški. Vieni autoriai teigia, kad tuščios nosies sindromas po apatinės ir vidurinės kriauklės pašalinimo yra itin retas, kitų autorių duomenimis, po apatinės kriauklės pašalinimo liga pasireiškia 20 proc. atvejų, tuo tarpu tokie simptomai, kaip nosies džiūvimas, yra dar dažnesni [1, 2].

 

Patogenezė

Houser išskyrė keturis tuščios nosies sindromo tipus: atsiradęs po apatinės nosies kriauklės, vidurinės nosies kriauklės, abiejų nosies kriauklių rezekcijos ir po kriauklių sumažinimo operacijų. Šis sindromas dažniausiai pasireiškia po apatinės kriauklės rezekcijos. Patogenezę sudaro trys pagrindiniai komponentai: nosies ertmės anatomijos pokyčiai, nosies gleivinės pažeidimas ir nosies gleivinės juntamųjų nervų skaidulų pažeidimas [2, 3].

Pagrindinės žmogaus nosies funkcijos yra įkvepiamo oro drėkinimas, valymas ir temperatūros kontrolė. Sveika nosis per kelias sekundes paruošia įkvepiamą orą optimaliai plaučių dujų apykaitai. Normali anatomija, ypač šoninės sienos, ir gleivinė yra reikalingos užtikrinti šioms funkcijoms. Efektyvus oro kondicionavimas priklauso nuo tam tikrų veiksnių: funkcionuojančios nosies gleivinės, nosies gleivinės ir nosies ertmės tūrio santykio, kontakto laiko tarp kvėpuojamojo oro ir gleivinės bei oro tėkmės. Pakitus nosies ertmės anatomijai, pakinta oro tėkmė ir kvėpavimo takų pasipriešinimas. Nosinis kvėpavimas užtikrina nuo 50 iki 80 proc. viso kvėpavimo takų pasipriešinimo. Jį sukelia trintis tarp oro srovės ir gleivinės. Padidėjus nosies ertmei, sumažėja kvėpavimo takų pasipriešinimas. Dėl to sumažėja oro sukeliamas spaudimas nosies ertmės gleivinėje. Sveikoje nosyje didžiausias spaudimas yra ties įeiga į nosies ertmę ir nosies vožtuvu ir toliau nepertraukiamai mažėja. Tuo tarpu, sergant tuščios nosies sindromu, spaudimas taip pat didžiausias ties įeiga į nosies ertmę ir ties nosies vožtuvu nepertraukiamai mažėja, tačiau spaudimas mažėja greičiau, o spaudimo gradientas tarp priekinės ir užpakalinės nosies ertmės dalies yra didesnis.

Sumažėjus spaudimui nosies gleivinėje, sumažėja gleivių gamyba tauriosiose ląstelėse, sutrinka cilijų funkcija, reikalinga užtikrinti mukociliariniam klirensui, ir nazobronchinis refleksas. Optimalus kvėpavimo takų pasipriešinimas užtikrina periferinių bronchiolių išsiplėtimą ir pagerėjusią alveolinę dujų apykaitą. Nosies gleivinėje, daugiausia apatinėje ir vidurinėje nosies kriauklėse, yra mechanoreceptoriai, proprioreceptoriai, termoreceptoriai ir nervų galūnėlės. Temperatūros receptorių aktyvinimas per šaltą orą labiausiai prisideda prie nazobronchinio reflekso aktyvinimo. Dėl sutrikusio nazobronchinio reflekso pacientams, sergantiems tuščios nosies sindromu, gali atsirasti dispnėja. Nepaisant padidėjusios nosies ertmės, įkvepiamo oro tėkmė nepadidėja, kadangi sumažėja nosies gleivinės ir nosies ertmės tūrio santykis ir ryšys tarp jų yra sutrikęs. Sveikoje nosyje oro tėkmė sulėtėja ties nosies kriauklėmis ir pagrindinė srovė eina vidurine nosies ertmės dalimi, o turbulentinės oro srovės, kurios užtikrina, kad oro srovės išorėje esančios molekulės paliktų nosies gleivinę ir užleistų vietą oro srovės centre esančioms molekulėms, taip garantuodamos efektyvų įkvepiamo oro kontaktą su gleivine, susidaro ties nosies vožtuvu ir choanomis.

Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2017 m. Nr. 1

Nuotr. prof. dr. E. Lesinskas

 

Panašūs straipsniai

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.