Sergant pagalbos ranką ištiesia psichologai ir socialiniai darbuotojai

2017-09-29

„Man buvo dvidešimt dveji – rengiausi studijuoti ketvirtajame kurse, mėgavausi vasara, kai vieną dieną susilaužiau ranką. Toks neypatingas įvykis ir išdavė klastingą ligą“, – pasakojimą pradeda Rūta, kuriai buvo nustatyta onkologinė kaulų liga – sarkoma.

Jauna mergina prisimena, kad po dviejų mėnesių gydytojai nuėmę gipsą ir atlikę pakartotinę rentgeno nuotrauką, nustebo. „Kaulas, kurį susilaužiau, buvo tarsi ištirpęs. Gydytojai man įtarė sarkomą – ligą, apie kurią man iki tol nieko neteko girdėti. Buvo atlikta daug tyrimų tam, kad diagnozė būtų patvirtinta. Per tą laiką situacija pablogėjo, auglys išplito į minkštuosius audinius ir kitus kaulus. Buvo svarstyta rankos amputacija, tačiau mano gydytojas ortopedas traumatologas Mindaugas Stravinskas siūlė atlikti operaciją, nors ir negalėjo pažadėti, kad po jos galėsiu pajudinti pirštus. Dabar tenka riboti fizinę veiklą, tačiau gydytojas tikrai padarė stebuklą išsaugodamas ranką. Galiu tik didžiuotis ir džiaugtis, kad jis mane prižiūrėjo“.

Rūta pasakoja, kad Kauno klinikos jai tapo pirmaisiais namais, kuriuose pabaigė ir bakalauro studijas. „Žmogus – nėra tik diagnozė, jis turi daugiau vaidmenų ir veiklų, kurios gali padėti kovoti su liga. Mano gydymas truko ilgiau nei metus, turėjau 18 chemoterapijos kursų. Tačiau dėstytojai buvo supratingi, atsižvelgė į mano padėtį, todėl galėjau pabaigti studijas LSMU ir sėkmingai parašyti bakalauro darbą. Man tai atrodė kaip viltis, kad žmogus savo užsispyrimu ir tikėjimu gali labai daug, nesvarbu, kokie sunkumai užklumpa“. Šiuo metu mergina pati prisideda prie savanoriškos veiklos, padeda onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams neprarasti vilties ir juos palaikyti.

 

Pasakodama savo istoriją mergina mini, kad Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikoje dirbančio psichologo ir socialinio darbuotojo vaidmuo buvo taip pat labai svarbus. „Ši liga turi tam tikrą naštą: visą jos laikotarpį yra gana sudėtinga išlikti pozityviu, todėl svarbu turėti kam pasiguosti ir su kuo pasikalbėti, nes dažniausiai mintimis nesinori dalytis su artimaisiais. Sužinojus diagnozę pacientas ir jo artimieji dažnai būna ištikti šoko, jiems sunku išgirsti ir suprasti, ką sako gydytojas, viską atsiminti. Todėl svarbu, jog pacientui nurimus psichologas arba socialinis darbuotojas galėtų jam pakartoti ar priminti gydytojo rekomendacijas, padėtų rasti atsakymus į klausimus, kurių būna labai daug“.

 

Su paciente Rūta jos ligos laikotarpiu buvusi psichologė Neringa Eimutienė, dirbanti Onkologijos ir hematologijos skyriuje, teigia, kad susitaikymas su liga – ilgas procesas. „Mes susipažinome, kai ji jau buvo išoperuota, atlaikiusi visus chemoterapijos kursus. Kartu su Rūta laukėme jos rankos protezo, operacijos jį įstatant, planinių tyrimų, kurie atliekami kas 3 mėnesius po onkologinės ligos, kartu bijojome, kad liga gali sugrįžti. Mes kartu bandėme išlikti stiprios ir stiprybės suteikti kitiems“, – pasakoja psichologė.

 

Moteris tikina, kad įprasta skųstis skaudančiu dantimi ar koja, bet pripažinti, kad sunku emociškai – gėda. „Pagrindinis mano darbas yra pacientų konsultavimas, kurio metu labai svarbus jo jausmų išklausymas, emocinis palaikymas, įtampos sumažinimas, motyvacijos palaikymas“. Neringa teigia, kad labai dažnai su onkologine liga susidūrę žmonės save atranda tarsi iš naujo – džiaugiasi gyvenimo smulkmenomis ir dėkoja už kiekvieną dieną.

Psichologei pritaria ir Onkologijos ir hematologijos klinikoje dirbanti socialinė darbuotoja Rima Adomaitienė: „Mirties baimė, skausmas, trūkinėjantys socialiniai santykiai, nesugebėjimas dirbti, finansinis nesaugumas – visa tai rodo, kad vėžio gydymas nėra vien tik piktybinių ląstelių ir fizinių simptomų pašalinimas. Socialinė darbuotoja suteikia informaciją pacientui apie priklausančias lengvatas pasikeitus socialinei grupei, dėl neįgalumo, darbingumo ar specialiųjų poreikių nustatymo – kitaip tariant mes esam tarpininkai tarp paciento ir įvairių institucijų. Stengiuosi šiame sunkiame kelyje palengvinti paciento rūpesčius ir suteikti jiems daugiau ramybės“.

Rima Adomaitienė pabrėžia, kad nuo socialinio darbuotojo įgūdžių ir žinių priklauso ir suteikiamų paslaugų kokybė. „Turiu nuolatos domėtis onkologinėmis ligomis, įstatymais, vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų veikla, tobulinti savo profesines žinias bei praktinius įgūdžius. Tokiame darbe svarbu ir žmogiškumas – pacientus stengiuosi užjausti, išklausyti ir padėti. Kauno klinikose dirbu jau 10 metų, mačiau įvairiausių situacijų ir drąsiai sakau – onkologinė liga paveikia ne tik fizinį gyvenimą, nuo šios ligos kenčia ir bendras gyvenimo suvokimas. Žmogui, kuriam diagnozuota onkologinė liga, tenka atlikti naujas užduotis, su kuriomis jam niekada anksčiau neteko susidurti. Jas lengviau įveikti kartu, su mūsų pagalba“.

Psichologinis pacientų palaikymas vyksta taip pat bendradarbiaujant su „Kaniterapinės pagalbos centru“. Atvykę į kliniką keturkojai praskaidrina ilgus pacientų vakarus, suteikia daug teigiamų emocijų, padeda užsimiršti. „Padedant klinikos psichologei, pacientus lankome tikslingai. Einame ten, kur mūsų labai laukia ir džiaugiasi kiekvienu susitikimu. Manau, kad teigiamos emocijos  padeda sveikti“, – kalbėjo centro vadovė Iveta Šikšniuvinė.

Kauno klinikų informacija

 

 

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.