Neurologinių sutrikimų gydymas B grupės vitaminais

2018-02-01

Neurologiniai sutrikimai, ypač diabetinė neuropatija, gydomi vitaminu B1 (tiaminu) jau dešimtmečius. Tiaminas slopina tris pagrindinius biocheminius mechanizmus, susijusius su cukrinio diabeto sukeltu kraujagyslių pažeidimu ir neuropatija. Tiaminas taip pat vertingas gydant diabetinę retinopatiją ir nefropatiją. Įrodyta, kad jis naudingas pacientams, sergantiems galutinės stadijos lėtine inkstų liga (LIL), ir pacientams, sergantiems alkoholine neuropatija [1]. Vitaminas B6 (piridoksinas) reguliuoja baltymų, riebalų ir angliavandenių skaidymą. Vartojant izonikotino rūgšties hidrazidą, jis tinka neurito profilaktikai. Vitaminas B6 veikia smegenų kamieną, todėl slopina ekstrapiramidinius simptomus. Tuo tarpu vitaminas B12 (cianokobalaminas) būtinas ląstelės medžiagų apykaitai, normaliai kraujodaros ir nervų sistemos funkcijai, katalizuoja biologinę nukleino rūgščių sintezę, todėl atsiranda naujų ląstelių branduolių. Be to, didelės vitamino B12 dozės slopina skausmą, alergiją ir gerina kraujotaką.

 

Remiantis dietologų rekomendacijomis, B1 ir B6 vitaminai yra du svarbiausi B komplekso vitaminai, nemenkesnė ir vitamino B12 reikšmė. Paauglių, senyvų žmonių, lėtiniu alkoholizmu sergančių žmonių, asmenų, kurių mityba ilgą laiką buvo nepakankama, badavusių ar parenterinį maitinimą gavusių žmonių organizme biocheminiais tyrimais dažnai diagnozuojamas šių vitaminų stygius. Neurotropiniai B komplekso vitaminai yra vartojami dėl vitaminų stokos prasidėjusioms nervų ir judėjimo organų ligoms gydyti. Vaistiniai B komplekso vitaminų preparatai tinka ne tik vitaminų trūkumui šalinti, bet ir minėtų ligų simptominiam ir patogeneziniam gydymui.

 

Benfotiaminas – riebaluose tirpus vitamino B1 darinys

 

Norint, kad gydymas vitaminu B1 būtų sėkmingas, reikia pasiekti dideles tiamino koncentracijas tiek kraujyje, tiek audiniuose. 1954 m. Fujiwara atrado riebaluose tirpių tiamino darinių grupę, vėliau pavadintą alitiaminais, nes jie natūraliai aptinkami česnakinių šeimos (Allium) daržovėse – skrudintuose, smulkintuose česnakuose, svogūnuose, poruose, askaloniniuose česnakuose ir t. t. [1]. Iš jų benfotiaminas yra efektyviausias ir saugiausias. Vartojant geriamąjį benfotiaminą tiamino koncentracija kraujyje ir audiniuose yra ženkliai didesnė nei vartojant vandenyje tirpių tiamino druskų.

Kitaip nei tiaminas, benfotiaminas turi atvirą tiazolo žiedą, kuris uždaromas iškart po benfotiamino absorbcijos ir tokiu būdu susidaro biologiškai aktyvus tiaminas. Klinikiniai tyrimai su sveikais savanoriais parodė riebaluose tirpių tiamino analogų, tokių kaip benfotiaminas, absorbcijos pranašumą, lyginant su vandenyje tirpiomis tiamino druskomis. Buvo pasiektos didesnės plazmos ir audinių tiamino koncentracijos, kurios išsilaikė ilgesnį laiką nutraukus benfotiamino vartojimą. Šiuose tyrimuose benfotiamino dozės svyravo nuo 40 iki 250 mg per parą [2-4].

Benfotiaminas per žarnyno gleivinę patenka pasyvios difuzijos būdu. Į kraujo plazmą priklausomai nuo koncentracijos patenka aktyvios absorbcijos ir pasyvios difuzijos būdais. Greitai po absorbcijos virsta biologiškai aktyviu tiaminu. Didžiausia tiamino koncentracija plazmoje po geriamojo benfotiamino vartojimo yra ne mažiau kaip penkis kartus didesnė už tą, kuri susidaro geriant vandenyje tirpių tiamino druskų. Benfotiamino skilimo pusperiodis yra panašus į tiamino druskų, tačiau benfotiamino biologinis prieinamumas praėjus aštuonioms dienoms po vartojimo yra maždaug 25 proc. nuo pradinės dozės, o tai yra apie 3,6 karto daugiau už geriamųjų tiamino druskų [5].

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 7

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.