Virškinamojo trakto ligų, susijusių su padidėjusiu rūgštingumu, gydymo ir profilaktikos aspektai

2018-02-06

Virškinamojo trakto ligos, susijusios su padidėjusiu rūgštingumu, yra labai paplitusios šiuolaikiniame pasaulyje. Gastroezofaginio refliukso liga (GERL) yra vienas dažniausių viršutinio virškinamojo trakto sutrikimų. Remiantis sisteminės apžvalgos, atliktos 2014 m., duomenimis, GERL paplitimas Europoje yra 2,5–7,8 proc., o Šiaurės Amerikoje – net 18,1–27,8 proc. [1]. Per paskutinius du dešimtmečius sergamumas GERL ir jos komplikacijų (erozinio ezofagito, stemplės striktūrų, Bareto stemplės ir stemplės adenokarcinomų) skaičius pastebimai išaugo [2].

 

Virškinamojo trakto ligų, susijusių su padidėjusiu rūgštingumu, gydymo tikslas yra mažinti simptomus, gerinti gyvenimo kokybę, siekti ilgalaikės remisijos ir užbėgti už akių komplikacijoms. Be to, vaistai turi būti saugūs, sukelti kuo mažiau nepageidaujamų reakcijų ir minimaliai sąveikauti su kitais vaistais, kadangi dažnai juos tenka vartoti ilgą laiką. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus asmenims, kurie dažnai serga gretutinėmis ligomis ir vartoja kitus medikamentus. Tiek virškinamojo trakto ligų, susijusių su padidėjusiu rūgštingumu, gydymui, tiek profilaktikai (pvz., ilgai vartojant nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (NVNU), kurie pasižymi opaligės ir kraujavimo iš virškinamojo trakto rizika) dažniausiai vartojami medikamentai yra protonų siurblio inhibitoriai (PSI) ir histamino receptorių 2 (H2) blokatoriai. Vienas populiariausių H2 blokatorių atstovų yra ranitidinas.

 

Ilgalaikis rūgštingumą mažinančių vaistų poreikis

Gydant virškinamojo trakto ligas, susijusias su padidėjusiu rūgštingumu, rūgštingumą mažinančius vaistus reikia vartoti ilgą laiką. Be to, pacientai, dažnai nepasitarę su gydytoju, patys perka šiuos vaistus atsinaujinus ligos simptomams arba dėl įvairių kitų virškinamojo trakto negalavimų. Moksliniai tyrimai rodo, kad vieni dažniausiai vartojamų vaistų – PSI, nors ir yra efektyvūs, ilgai vartojami gali sukelti nepageidaujamų reakcijų. Mokslininkai pateikia duomenų, kad ilgas PSI vartojimas gali būti susijęs su didesne lėtinės inkstų ligos, demencijos, miokardo infarkto, kaulų lūžių, anemijos, mikroelementų trūkumo, žarnyno mikrofloros disbalanso, skrandžio parietalinių ląstelių hiperplazijos, spontaninio bakterinio peritonito, Campylobacter ar Salmonella infekcijų rizika [3, 4]. Ilgai vartojant PSI, gausiau išsiskiria gastrino, ypač pacientams, infekuotiems Helicobacter pylori bakterija. Padidėjusi gastrino koncentracija gali sukelti atvirkštinį procesą – nutraukus PSI vartojimą gali padidėti skrandžio rūgšties sekrecija ir dėl to paūmėti GERL [5].

50 m. pacientei prieš aštuonerius metus buvo diagnozuotas GERL, tuo metu skirtas gydymas dieta ir PSI, simptomai išnyko. Tačiau po metų moteris vėl pajuto deginimą rėmens srityje, atsirado sausas kosulys. Nepasitarusi su gydytoju, ji atnaujino PSI vartojimą. Šiuos medikamentus ji vartodavo 1–2 mėnesių kursais kas 2–3 mėnesius. Paskutinius dvejus metus pacientė PSI gerdavo beveik kasdien, kadangi nutraukus vaisto vartojimą vėl atsinaujindavo GERL simptomai. Moteris taip pat pradėjo jausti galvos svaigimą, širdies „permušimus“. Tyrimais nustatytas sumažėjęs magnio, kalio ir kalcio kiekis. Pacientei paskirtas gydymas magnio preparatais ir pasiūlyta PSI keisti H2 receptorių blokatoriumi ranitidinu. Po mėnesio moters būklė pagerėjo, elektrolitų koncentracija tapo normali, GERL simptomai sumažėjo.

Šiais metais žurnale Journal of Nephrology pateiktas panašus 65 metų vyro klinikinis atvejis [6]. Pacientui buvo nustatyta lėtinė hipokalcemija, hipokalemija, sumažėjęs parathormono kiekis, galvos svaigimas, pykinimas, vėmimas, eisenos sutrikimas. Skiriami kalcio ir kalio preparatai buvo nepakankamai efektyvūs, pacientas tirtas dėl galvos smegenų patologijos, onkologinių ligų, tačiau diagnozė išliko neaiški. Įtarta, kad paciento būklę gali lemti elektrolitų disbalansas.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 7

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.