Lietuvos medicinos ištakos: pirmieji gydytojai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

2018-03-16

Robertas Šimkus

Įvairius gydymo metodus žmonija pažino jau antikos laikais, tačiau profesionalus gydymas vystėsi gana lėtai. Ne išimtis ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), kur viduramžiais, ir dar ilgokai po to, buvo gydomasi vaistažolėmis, tikima burtais. Iki pat XV a. LDK nebuvo gydytojų, įgijusių išsilavinimą Vakarų Europos universitetuose. Tad iki Vilniaus universiteto įkūrimo apie profesionalų medicinos atstovų rengimą to meto Lietuvoje kalbėti netenka. Juolab kad ir pačios medicinos katedros atidarymas universitete nusikėlė dar bemaž du šimtmečius, iki 1775-ųjų. Taigi gydytojų ar vaistininkų paslaugos ilgą laiką buvo prieinamos tik valdovams ir jų šeimos nariams.

 

Medicinos ištakos

Plačiausiai paplitusi ir ankstyviausiai veikusi medicinos personalo dalis buvo žemiausią padėtį užėmę savamoksliai liaudies gydytojai – burtininkai, žiniuoniai, žolininkai, užkalbėtojai. Pagoniškoje Lietuvoje jie gydė žmones augalinės ir gyvulinės kilmės vaistais: žolelėmis, antpilais, įvairiais tepalais, vandeniu, įtaiga – užkalbėjimais, užkerėjimais ar amuletais. Istoriniuose šaltiniuose gydytojai ir vaistininkai jau nuo XVI a. randami ir kitų LDK didikų dvaruose. O plačioji visuomenės dalis naudojosi barzdaskučių, vadinamųjų balverių, medicinos paslaugomis.

Jau nuo XVII a. didžiuosiuose LDK miestuose atsirado atskirų specializacijų gydytojų, augo medicinos lygis, tačiau žinios apie sunkias vidaus organų ir lėtines ligas dar buvo gana menkos. Žmonės vis dar tikėjo antgamtinių jėgų įtaka žmogaus kūno būklei ir dažniausiai nesuprato realių veiksnių, keliančių pavojų jų sveikatai ir gyvybei, pavyzdžiui, tokių, kaip nuolatinis persivalgymas ar gyvenimas antisanitarinėmis sąlygomis. Galima teigti, kad savita liaudies medicinos tradicija išsilaikė iki Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigos. Kita vertus, tam tikra prasme ji gaji ir šiandien.

Nuotr. - Robertas Šimkus

 

Chirurginės operacijos – jau pagonybėje

Medicinos lygį tiek pagoniškoje, tiek krikščioniškoje LDK šiandien puikiai nusako archeologiniai radiniai. Pasak archeologų, taisyklingai suaugę lūžę kaulai, trepanuotos kaukolės ir panašiai rodo, kad pagoniškoje ir pereinančioje į krikščioniškąjį pasaulį LDK būta savamokslių medikų, šiandiene prasme – chirurgų. Vienas pirmųjų – kunigaikštis Skirgaila. 1386 m. jis išgydė mūšyje sužeistą, į nelaisvę pakliuvusį Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo sūnų Jurgį.

Chirurginį išsilavinimą turėjusių medikų reikėjo visais laikais. Traumų daugėdavo karų ir medžioklių metu. Antai 1426 m. kovą medžioklėje Lenkijos ir LDK valdovas Jogaila susilaužė koją. Tuomet jį gydę medikai, matyt, dėl aukšto ligonio rango šaltiniuose įvardyti kaip gydytojai.

Kaukolių su trepanacinėmis angomis rasta ir Lietuvoje restauruojant Bonifsartų bažnyčią ir vienuolyną 2000 m. Manoma, kad „jų autoriai“ – vienuoliai bonifratrai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad „gerieji broliai“ gydė ne tik įvairias ligas, bet ir sužalojimus. Šioje veikloje bonifratrams padėdavo barzdaskučiai-chirurgai (balveriai), kuriuos globojo vienuoliai.

Buvo manoma, kad trepanacija gali išgydyti epilepsiją, migreną, psichikos ligas, kartais jos buvo atliekamos ir ritualiniais ar magijos tikslais. Trepanacijos metu pašalintas kaulo fragmentas kartais buvo nešiojamas kaip amuletas. Nuo antikos laikų trepanacijos buvo taikomos galvos traumoms gydyti – jų metu iš žaizdos buvo šalinami kaulų lūžgaliai ir išvalomas po kaukolės skliautu susikaupęs kraujas.

Vilniaus barzdaskučių cecho įstatai sudaryti 1509 m., o 1552-aisiais Žygimantas Augustas juridiškai įteisino barzdaskučių-chirurgų cechą – „Contebernium Barbitonsorum et Chirurgorum“ arba „Fraternitas Chirurgorum Vilnensium“ (Vilniaus chirurgų brolija). Šis cechas veikė kaip ir kiti Vilniaus amatininkų cechai. Jo sugebėjimus teigiamai įvertino Lietuvoje lankęsis gydytojas ir filosofas Paracelsas (1493–1541 m.). Cecho nariams buvo keliami dideli kvalifikacijos reikalavimai. Cechas išsilaikė apie 300 metų, dar XVIII a. pabaigoje jis turėjo didelį autoritetą: net pirmasis chirurgijos profesorius Lietuvoje Jacquesas Briotetė (1746–1819 m.) tapo šio cecho nariu. Turimi archeologijos duomenys patvirtina neblogą to meto Lietuvos chirurgijos lygį ir gebėjimą daryti sudėtingas chirurgines operacijas.

 

Viduramžių auksarankiai – balveriai

Profesinį pasirengimą intervencinės medicinos srityje turėję asmenys LDK šaltiniuose plačiau pradėti minėti XV–XVI a. sandūroje. Jie paprastai vadinti chirurgais arba barzdaskučiais (lot. barbitonsor, lenk. balwierz, barwierz). Šis balverio (kitaip – ciriuliko) terminas paplito labiausiai. Kartais vienas ir tas pats asmuo, kaip antai Aleksandro Jogailaičio dvare tarnavęs vokietis Hanusas ir Žygimanto Augusto dvariškis Liudvikas Verada iš Feraros, vadinami ir balveriais, ir ciriulikais, ir chirurgais. Balveriai priklausė vidurinei medicinos personalo grandžiai. Profesionalų universitetinį išsilavinimą turėjusių gydytojų stigo, todėl balveriai XVI–XVIII a. viduryje buvo labiausiai paplitusi ir populiariausia medikų grupė. Jie gydė valdovus ir diduomenę, didesniuose miestuose būrėsi į cechus, dirbo ir pavieniui.

Balverių profesinė veikla buvo prilyginta amatui, o veiklos sferos – įvairios. Populiariausi darbai – kraujo nuleidimas (flebotomija), dantų traukimas. Jie dėjo taures, darė klizmas, masažą, ruošė vonias, gydė opas ir žaizdas, pūlinius, trauminius vidaus organų pažeidimus, kaulų lūžius, siuvo žaizdas, atstatinėjo išnirimus, amputavo galūnes. Balveriai darė visas tuomet žinotas chirurgines operacijas (išskyrus išvaržos, kataraktos ir šlapimo pūslės akmenų šalinimo). Be to, jie kirpo plaukus, skuto barzdas. Žodžiu, atliko šiandienių chirurgų, odontologų, dermatologų, traumatologų ir net teismo medikų funkcijas.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 9

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.