Išeminio insulto antrinė profilaktika: praktiniai aspektai

2018-05-15

Išeminio insulto antrinė profilaktika: praktikiniai aspektai

 

Dr. Aleksandras Vilionskis

VU Neurologijos ir Neurochirurgijos klinika, Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, Neurologijos skyrius

 

Išeminis insultas vieną iš dažniausių mirties priežasčių Europos išsivysčiusiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Be to, tai pagrindinė ilgalaikio invalidumo priežastis. Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad buvęs išeminis insultas arba praeinantysis smegenų išemijos priepuolis (PSIP) yra nepriklausomas išeminio insulto rizikos veiksnys. Tai reiškia, kad PSIP patyręs ligonis turi didesnę riziką patirti insultą ir ši rizika yra didžiausia per pirmuosius 3 mėnesius. Nors per paskutinius du dešimtmečius atsirado naujų efektyvių ūminio išeminio insulto gydymo metodų, insulto pasekmės lieka labai sunkios. Todėl kur kas svarbiau užtikrinti insulto profilaktiką, siekiant sumažinti insulto sergamumą. Insulto profilaktika skiriama į pirminę (iki pasireiškus pirmam kraujagysliniam įvykiui) ir antrinę (pakartotinio kraujagyslinio įvykio profilaktika). Šiame straipsnyje apžvelgiama antrinė medikamentinė insulto profilaktika.

 

Kraujagyslių rizikos veiksnių korekcija

Vienas svarbiausių antrinės insulto profilaktikos aspektų yra kraujagyslinių rizikos veiksnių korekcija. Pagrindiniai kraujagysliniai rizikos veiksniai yra arterinė hipertenzija, dislipidemija, cukrinis diabetas, mažas fizinis aktyvumas ir rūkymas. Todėl ligoniams, patyrusiems bet kokį kraujagyslinį įvykį (ir net dar nepatyrusiems), būtina juos identifikuoti ir atitinkamai koreguoti. Dar vienas labai svarbus kraujagyslinis rizikos veiksnys yra prieširdžių virpėjimas. Atkreiptinas dėmesys, kad lėtinis ir paroksizminis prieširdžių virpėjimas vienodai didina išeminio insulto riziką.

 

Pakartotinio insulto rizikos vertinimas

Atlikti tyrimai parodė, kad patyrus insultą arba PSIP 90 d. laikotarpiu iki 18 proc. ligonių patiria pakartotinį insultą. Vėliau padidėjusi rizika išlieka, tačiau ji daug mažesnė. Tyrimai taip pat parodė, kad pakartotinio insulto rizika nėra vienoda visiems pacientams. Šiuolaikinės rekomendacijos nurodo, kad vidutinės ir didelės pakartotinio insulto rizikos ligoniams profilaktinis gydymas turėtų būti paskirtas per 72 val., o kitiems ligoniams – per 1 sav. Todėl praktikoje yra labai svarbu atrinkti didelės rizikos ligonius. Tam plačiai naudojama ABCD2 skalė. 4–5 balai rodo vidutinę riziką, 6–7 balai – didelę riziką.

Etiologiniu požiūriu visi išeminiai insultai skiriami į 5 grupes: stambių arterijų aterosklerozė, kardioemboliniai, smulkiųjų kraujagyslių, kitos etiologijos ir nenustatytos etiologijos insultai. Kadangi pirmos trys grupės sudaro didžiausią dalį visų insultų, bus apžvelgta šių insultų antrinė profilaktika. Stambiųjų arterijų ir smulkiųjų kraujagyslių aterosklerozės sukeltų insultų profilaktika yra panaši, o kardioembolinių insultų profilaktika skiriasi, todėl jos bus aptariamos atskirai.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 2

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.