Enterinis maitinimas namuose

2018-06-13

Georgijs Moisejevs, internistas nefrologas

Oksana Žukova, anesteziologė reanimatologė

 

RAKUS Gailezers

 

Enterinis maitinimas

 

Epidemiologija

Visada būtina užtikrinti, kad pacientas tiek stacionare, tiek ambulatoriniame etape gautų pakankamą maisto medžiagų kiekį, per parą rekomenduojamą mikroelementų, riebaluose ir vandenyje tirpių vitaminų kiekį.

Bet kurioje klinikinėje situacijoje būtina stengtis pasiekti, kad pacientas būtiną maisto medžiagų kiekį gautų per burną. Tačiau dėl įvairių ligų kartais to neįmanoma užtikrinti, pavyzdžiui, dėl piktybinio naviko sukeltos stemplės obstrukcijos arba neurologiniams pacientams, turintiems rijimo sutrikimų.

Jei mityba per burną neįmanoma, kitas žingsnis yra enterinė mityba (EM), kurią būtina pradėti anksti, siekiant išvengti mitybos nepakankamumo vystymosi. Mitybos nepakankamumo pasekmės yra fizinio ir psichinio pajėgumo sumažėjimas, blogesni ligų gydymo rezultatai. Pacientai, kuriems yra mitybos nepakankamumas, dažniau serga pneumonija, jiems greičiau susidaro pragulos, dažniau vystosi kvėpavimo raumenų nepakankamumas. Tokie ligoniai daug dažniau guldomi į stacionarą, ilgesnį laiką gydosi intensyvios terapijos skyriuje, stacionaruose, jiems numatomos blogesnės pagrindinės ligos ir gyvenimo trukmės prognozės. Mitybos nepakankamumas yra gydomas naudojant klinikinio maitinimo metodus.

Klinikinis maitinimas – jauna medicinos atšaka, kuri sparčiai vystosi. Ji apima ligonio mitybos būklės įvertinimą, enterinio ir parenterinio maitinimo parinkimą, stebėjimą, taip pat galimų komplikacijų diagnostiką ir gydymą. Europos Klinikinio maitinimo ir metabolizmo bendrija (angl. European Society for Clinical Nutrition and Metabolism) 2013 metais EM apibrėžė taip: EM, arba zondinis maitinimas, apima techninius, mokslinius ir praktinius aspektus, kai maisto medžiagos skiriamos į virškinamąjį traktą distaliau nuo burnos ertmės naudojant specialius maitinimo zondus arba stomas. EM priskiriamas prie vadinamojo dirbtinio maitinimo rūšies, jis neapima oraliniu būdu naudojamų specialios medicininės paskirties maisto produktų.

 

Privalumai

Enterinis maitinimas, lyginant su parenteriniu maitinimu, pasižymi keliais privalumais:

  • žarnų gleivinės sluoksnio atrofijos profilaktika;
  • gerina ir užtikrina žarnyno gleivinės sluoksnio barjerinę funkciją nuo patogenų;
  • gerina virškinamojo trakto (žarnyno) imuninę funkciją ir apsaugo nuo infekcijų;
  • gerina žarnyno aprūpinimą krauju;
  • stimuliuoja peristaltiką;
  • mažina žarnyno kolonizaciją patogeniniais mikroorganizmais;
  • streso opų profilaktika, jeigu zondas įvedamas į skrandį;
  • stimuliuoja žarnyno hormonų veiklą;
  • mažesnės išlaidos.

 

Duomenys apie enterinį maitinimą namuose

Tikslių duomenų apie tai, kiek pacientų gauna EM namuose, nėra. Lietuvoje ir daugelyje kitų išsivysčiusių šalių tokia informacija neapibendrinama. Įvairių autorių nuomone, pavyzdžiui, JAV, namuose enterinį maitinimą gauna apytiksliai 0,4–0,5 proc. žmonių. Tarp kitų išsivysčiusių šalių suaugusiųjų namuose EM gauna: 48 proc. onkologinių ligonių, 16 proc. sergančiųjų nervų ir raumenų degeneracinėmis ligomis, 8 proc. persirgusiųjų galvos smegenų insultu, 6 proc. patyrusiųjų CNS traumas, 6 proc.sergančiųjų įgimtomis ligomis pacientų ir t. t. Savo ruožtu tarp vaikų jį gauna genetinėmis ligomis sergantys pacientai – 24,3 proc., sergantieji cerebriniu paralyžiumi – 18,9 proc., cistine fibroze – 13,5 proc., turintieji vystymosi sutrikimų – 13,5 proc., sergantieji įgimtomis širdies ligomis – 10,8 proc. ir kt.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 2

Nuotraukoje - gyd. O. Žukova

 

© 2006 Visos teisės saugomos.