ULAC praneša: per dešimt šių metų mėnesių pasaulyje užregistruoti 107 susirgimai poliomielitu ir tai, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, virš penkių kartų daugiau susirgimų, lyginant su pernai tuo pačiu laikotarpiu – atitinkamai 107 ir 19 atvejų.

Ar saugu vartoti vaisius, sergant podagra?

2019-11-28

Jau kurį laiką žinoma, kad hiperurikemija yra metabolinio sindromo ir cukrinio diabeto rizikos veiksnys. Tyrimuose su laboratoriniais gyvūnais įrodyta, kad serumo šlapimo rūgšties kiekio sumažinimas palengvina metabolinio sindromo simptomus, o tyrimų su žmonėmis rezultatai rodo, kad hiperurikemijos gydymas padeda palaikyti normalų kraujo spaudimą ir audinių jautrumą insulinui. Nors šlapimo rūgštis ilgą laiką buvo laikoma inertine medžiaga ar, netgi, organizmui naudinga medžiaga dėl savo antioksidacinio poveikio, daugumos studijų rezultatai rodo, kad šlapimo rūgšties poveikis skirtingų rūšių organizmo ląstelėms yra daugiausiai proliferacinis, uždegimą skatinantis ir vazokonstrikcinis.

 

Įdomu tai, kad keliose epidemiologinėse studijose buvo įrodyta, jog dabartinis epideminis metabolinio sindromo paplitimas modernioje visuomenėje yra susijęs su didesnėmis šlapimo rūgšties koncentracijomis, randamomis pacientų kraujyje. Šie rezultatai labiausiai siejami su pasikeitusiu gyvenimo būdu, ypač su pakitusia mityba. Fruktozė yra pagrindinė įvairių saldiklių sudedamoji medžiaga, taip pat ją galima rasti ir kukurūzų sirupe (HFCS – didelę fruktozės koncentraciją turintis kukurūzų sirupas, angl. high fructose corn syrup). HFCS įeina ne tik į daugelio saldžių gėrimų, bet ir į įvairių padažų sudėtį. Padidėjęs fruktozės suvartojimas buvo pirmasis pasikeitusios mitybos rodiklis, priskirtas hiperurikemiją sukeliantiems veiksniams, nes šlapimo rūgštis yra fruktozės apykaitos metabolitas.

Vaisiai yra priskiriami sveikų maisto produktų kategorijai, tačiau, reikėtų nepamiršti, kad juose taip pat randama fruktozės. Teoriškai, valgant vaisius, šlapimo rūgšties kiekis kraujyje turėtų padidėti, todėl asmenys, sergantys hiperurikemija, jų turėtų vengti. Šiame straipsnyje apžvelgiama vaisių įtaka šlapimo rūgšties koncentracijai kraujyje ir podagros išsivystymui.

 

Šlapimo rūgšties gamybos ir fruktozės metabolizmo mechanizmas

Su maistu gaunama fruktozė daugiausiai absorbuojama plonosiose žarnose ir, per vartų veną, patenka į kepenis. Pirmasis fruktozės metabolizme dalyvaujantis fermentas – fruktokinazė, dar žinoma kaip ketoheksokinazė. Ji fosforilina fruktozę iki fruktozės-1 fosfato, kuris vėliau metabolizuojamas adolastazės B iki gliukozės, glikogeno, laktatų ir trigliceridų. Pirminiame fruktozės fosforilinime adenozino trifosfatas (ATP) sunaudojamas dideliais kiekiais ir labai greitai, todėl intraląstelinio fosfato kiekis staiga sumažėja. Šis staigus sumažėjimas stimuliuoja adenozino monofosfato (AMP) deaminazę, kuri stimuliuoja šlapimo rūgšties gamybą. Intraląstelinės šlaimo rūgšties koncentracija padidėja, o po 15-60 min. šlapimo rūgštis patenka į bendrą kraujo apykaitą.

 

Fruktozės vartojimas ir hiperurikemija/podagra

Tiek tyrimuose su gyvūnais, tiek su žmonėmis buvo įrodyta, kad fruktozės metabolizmo metu serumo šlapimo rūgšties koncentracija padidėja. Jau 1970 m. atliktoje studijoje išaiškėjo, kad suvartojus 1g/kg kūno svorio fruktozės, serumo šlapimo rūgšties koncentracija 2 val. bėgyje padidėja 6­0-120 mikromo/l. Tačiau šis padidėjimas stebimas tik keletą valandų po fruktozės pavartojimo, o rytinuose kraujo tyrimuose pasiekia normos ribą. Ilgiau išliekantis poveikis buvo stebimas kitoje, 2012 m. atliktoje kelių mėnesių trukmės studijoje su gėrimais, sudėtyje turinčiais didelį kiekį fruktozės. Po 10 savaičių šių gėrimų vartojimo savanorių serume buvo stebimas reikšmingas šlapimo rūgšties koncentracijos padidėjimas.

Nors šlapimo rūgštis yra fruktozės metabolizmo metu sunaudoto ATP skaidymo produktas, fruktozės vartojimas taip pat stimuliuoja šlapimo rūgšties gamybą ir iš amino rūgščių pirmtakų. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) atliktoje išsamioje prospektyvinėje 22 m. trukmės studijoje, kurioje dalyvavo 78 906 moterys, niekada nesirgusios podagra, buvo siekiama atsakyti į klausimą: ar fruktozės vartojimas padidina podagros riziką? Tyrimo rezultatai parodė, kad vartojant daugiau nei vieną saldintą gėrimą per dieną, podagros rizika yra reikšmingai didesnė, nei vartojant mažiau nei vieną tokios pačios sudėties gėrimą per mėnesį. Kitos studijos rezultatai patvirtino, kad asmenys, vartojantys daugiau nei vieną saldintą gėrimą per dieną, turi didesnį šlapimo rūgšties kiekį kraujyje, tačiau jei hiperurikemija diagnozuota anksčiau, toks pat kiekis saldintų gėrimų per dieną serumo rūgšties koncentracijos labiau nebepadidina. Galiausiai, prospektyvinių studijų metaanalizė patvirtino, kad fruktozės vartojimas yra susijęs su podagros išsivystymu sveikiems žmonėms.

 

Vaisiai ir vaisių sultys

1893 m. žurnale „Medicinos teorija ir praktika“ (angl. The Principles and Practice of Medicine) William Osler aprašė fruktozės mažinimo svarbą podagros profilaktikoje: „Cukraus vartojimas turėtų būti minimalus. Saldūs vaisiai neturėtų būti vartojami visiškai“. Paradoksalu, tačiau yra nemažai klinikinių studijų, kuriose aprašomas teigiamas vaisių poveikis gydant įvairias širdies ir kraujagyslių ligas, metabolinius sutrikimus bei vėžį. Šiuo metu natūralūs vaisiai yra priskiriami sveiko maisto kategorijai. Tad kokie klinikiniai įrodymai patvirtina vaisių įtaką podagros išsivystymui?

Šioje srityje atlikta nemažai tyrimų, o gauti rezultatai, neretai, vieni kitų nepatvirtina. Pavyzdžiui, Taivane atliktoje studijoje buvo apklausti 184 asmenys, iš kurių pusė sirgo podagra, kita pusė – sveiki, nevartojantys jokių vaistų, savanoriai. Apklausos metu buvo siekiama nustatyti savanorių mitybos įpročius ir jų įtaką podagros išsivystymui. Analizės metu paaiškėjo, kad natūralių vaisių ir daržovių daugiau vartojo sveiki savanoriai, o ne namuose dažniau pietaujantys ar vakarieniaujantys podagra sirgę apklaustieji. Kitoje panašioje JAV atliktoje studijoje podagros rizikos veiksniams nustatyti, dalyvavo 28 990 vyrai bėgikai. Šios studijos rezultatai parodė, kad tie, kurie suvalgydavo vidutiniškai daugiau nei 2 natūralių vaisių gabalėlius per dieną, podagros riziką sumažindavo maždaug 50 proc., lyginant su tais, kurie suvalgydavo mažiau nei pusę vaisiaus gabalėlio per dieną. Taip pat, natūralių vaisių poveikis matomas ir tarp DASH (speciali antihipertenzinė dieta, angl. Doetary Approaches to Stop Hypertension) dietos besilaikančių pacientų, kurioje pagrindiniai vartojami maisto produktai yra natūralūs vaisiai, kartu su įvairiais grūdais, daržovėmis, neriebiais pieno produktais ir mažais kiekiais raudonos mėsos bei saldumynų. Įrodyta, kad laikantis DASH dietos, sumažėja serumo šlapimo rūgšties koncentracija, prehipertenzija ir I stadijos hipertenzija sergantiems pacientams bei anksčiau podagra nesirgusiems vyrams. O štai dar vienoje prospektyvinėje studijoje, atliktoje 2008 m., gauti priešingi rezultatai. Studijoje dalyvavo anksčiau podagra nesirgę 46 393 asmenys, vieną mėnesį kasdien vartoję po obuolį ar apelsiną. Jie turėjo reikšmingai didesnę podagros riziką nei tie, kurie vartojo mažiau nei vieną vaisių per dieną.           

Visų šių studijų bendra problema yra ta, kad asmenys, vartojantys didelius kiekius natūralių vaisių, neretai iš esmės sveikai maitinasi, vartoja labai mažai pridėtinio cukraus. Todėl nėra visiškai aišku, ar tikrai vaisiais praturtintoje dietoje yra suvartojami dideli fruktozės kiekiai, nes vartojant mažiau saldžių gėrimų ir įvairių saldumynų bendras cukraus kiekis yra reikšmingai sumažinamas.

 

Apelsinų sultys gali padidinti podagros riziką

Vaisių sultyse randama ne tik vaisiuose esančios fruktozės, bet ir kitų maisto medžiagų, galimai veikiančių šlapimo rūgšties/fruktozės metabolizmą (lentelė Nr.1). Vienoje sveikatos ir mitybos studijoje buvo analizuojama vaisių sulčių įtaka podagros rizikos padidėjimui. Tyrimo metu tiriamieji vartojo dviejų rūšių sultis: apelsinų bei kitų vaisių (obuolių, greipfrutų, pomidorų ir kt.). Įdomu tai, kad tik apelsinų sulčių vartojimas buvo susijęs su padidėjusia podagros rizika, kitų vaisių sultys hiperurikemijos rizikos nepadidino. Tyrimo autoriai išsiaiškino, kad tokie rezultatai, galimai, buvo gauti dėl to, kad apelsinų sultyse randama didžiausia grynos fruktozės koncentracija – 17 proc., kitose vaisių sultyse atitinkamai kelis kartus mažesnė: obuolių sultyse – 2,9 proc., kitų vaisių sultyse – 2,6 proc. Tačiau, lyginant su kitais saldintais gėrimais, apelsinų sultys turėjo panašų šlapimo rūgšties koncentraciją didinantį poveikį. Galiausiai, dar vienos plačios 12 m. trukmės studijos, kurioje dalyvavo 46 393 vyrai, anksčiau nesirgę podagra ir vartojantys įvairių vaisių, įskaitant ir apelsinų, sultis, rezultatai parodė, kad tiek apelsinų, tiek ir kitų vaisių sultys buvo susiję su padidėjusia tiriamųjų šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje.

 

Fruktozės kiekis įvairiuose vaisiuose – skiriasi

Vieni kitiems prieštaraujantys anksčiau aprašytų tyrimų rezultatai, galimai, gauti dėl to, kad vaisių sudėtis ir metabolizmas yra sudėtingesnis nei manyta anksčiau. Taip pat, tiksliai išmatuoti bendrą tiriamųjų suvartojamų vaisių kiekį yra sunku, todėl gauti rezultatai negali būti laikomi pakankamai patikimais. Be to, neretai studijos atliekamos remiantis klausimynų atsakymais, kurių tikslumą apriboja tiriamųjų atminties būklė. Dar vienas veiksnys, neabejotinai veikiantis visų tyrimų rezultatus, yra vaisių savybių kitimas keičiantis sezonui. Pavyzdžiui, juodųjų serbentų saldumas, fruktozės, gliukozės ir vitamino C koncentracijos priklauso nuo temperatūros svyravimų, todėl keičiantis metų laikui, šie rodikliai gali skirtis. Augimo vieta ir drėgmės kiekis taip pat veikia vaisių brendimo procesą ir įvairaus cukraus koncentraciją. Taip pat, yra žinoma, kad bręstant vaisiams vitamino C koncentracija juose mažėja, o cukraus koncentracija didėja. Šios sąlygos paaiškina, kodėl daugelis vaisių būna saldesni rudenį, nei pavasarį ir kodėl sunokę vaisiai turi didesnę fruktozės koncentraciją, nei mažiau subrendę. 

 

Didesnė vitamino C koncentracija vaisiuose neleidžia didėti šlapimo rūgšties koncentracijai kraujyje

Vitamino C serumo šlapimo rūgšties koncentraciją mažinantis poveikis

Vitaminas C yra viena iš vaisių sudedamųjų medžiagų, galimai mažinanti serumo šlapimo rūgšties koncentraciją. 1976 m. Stein ir bendraautorių atliktoje studijoje su 14 savanorių buvo nustatyta, kad vitaminas C skatina šlapimo rūgšties šalinimą su šlapimu. Huang ir bendraautorių atliktoje dvigubai akloje, placebu kontroliuojamoje, 184 nerūkančių sveikų savanorių studijoje patvirtinta, kad vartojant vitaminą C galima sumažinti serumo šlapimo rūgšties koncentraciją. Studijos rezultatai rodo, kad 2 mėn. vartojant 500 mg per dieną vitamino C, šlapimo rūgšties koncentracija kraujo serume sumažėja (vidutinis pokytis – 29,75 mikromol/l), o vartojant placebą teigiamų reikšmingų rezultatų negauta (vidutinis pokytis – 5,35 mikromol/l).

 

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2019 Nr. 6

 

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.