Vaistų sukeltas inkstų pažeidimas

2018-05-31

Marta Kantauskaitė

VUL SK Nefrologijos centras

 

Vaistų toksinis poveikis inkstams pasižymi labai plačiu spektru – gali būti pažeidžiamos glomerulų struktūros ar sukeliami inkstų kanalėlių, intersticinio audinio pakitimai. Šie pokyčiai vadinami nefrotoksiškumu ir gali būti tiek ūmaus inkstų pažeidimo, tiek lėtinės inkstų ligos rizikos veiksnys [1]. Aiškių vaistų sukelto inkstų pažeidimo diagnostikos gairių nėra, o klinikinė išraiška dažnai blanki, ypač jei vaistas vartojamas trumpą laiką. Tokia situacija kelia iššūkius vaistų sukelto inkstų pažeidimo epidemiologijos, klinikinių baigčių bei gydymo apibrėžimui.

 

Neretai vaistų sukeltas inkstų pažeidimas siejamas tik su ūminiu inkstų pažeidimu, kuris yra lengviau nustatomas ir dokumentuojamas. Yra nurodoma, jog iki 30 proc. stacionarizavimų dėl ūmaus inkstų pažeidimo yra sąlygoti vaistų nefrotoksiškumo [2]. Vaistų sukelto inkstų pažeidimo rizika yra susijusi su specifinėmis inkstų audinio, medikamentų bei paciento savybėmis. Veikiant vienam ar keliems rizikos veiksniams yra skatinamas toksiškų vaisto savybių pasireiškimas. Šių veiksnių identifikavimas kiekvienoje individualioje situacijoje yra pirmasis žingsnis siekiant apsaugoti pacientus nuo toksiško vaistų poveikio.

 

Kodėl pažeidžiami inkstai?

Inkstų struktūra ir savybės lemia jų jautrumą toksiniam vaistų poveikiui. Pirmiausia inkstų kraujotaka yra labai aktyvi ir siekia 25 proc. širdies išstūmio tūrio. Dėl šios priežasties inkstų audinį pasiekia santykinai didelės vaistų koncentracijos. Vaisto koncentracija dar labiau didėja išilgai smulkiausios inkstų struktūros, nefrono, koncentruojant pirminį šlapimą. Dar vienas svarbus aspektas – inkstai pasižymi dideliu metaboliniu aktyvumu. Šis organas aktyviai dalyvauja šalinant bei skaidant įvairias endogenines (susidariusias organizme) ir egzogenines (patekusias iš aplinkos) medžiagas. Šie procesai yra užtikrinami inkstų kanalėliuose esančių nešiklių bei kitų medžiagų pernašos mechanizmų [3, 4]. Vykstant medžiagų metabolizmui susidaro toksinės molekulės, reaktyvūs deguonies junginiai, kurie, sudarę dideles koncentracijas, gali pažeisti inkstų audinį [5]. Be to, inkstai yra itin jautrūs deguonies kiekio kitimams, kadangi dalies medžiagų judėjimas vyksta naudojant deguonies energiją.

 

Kada pažeidžiami inkstai?

Siekiant įvertinti nefrotoksiškumo galimybę, reikėtų atsakyti į klausimus – ar žinoma apie vaisto nefrotoksinius poveikius? Ar yra klinikinių ypatybių, nurodančių didesnę nefrotoksiškumo galimybę?

Vaistų sukeliamas šalutinis poveikis, tarp jų ir inkstų pažeidimas, gali būti priklausomas nuo dozės ar idiosinkrazinis. Pirmasis mechanizmas yra susijęs su vaisto farmakokinetika ir paprastai yra nulemtas sutrikdyto vaisto šalinimo per inkstus. Vaisto šalinimas, kitaip ekskrecija, vyksta proksimaliniuose inkstų kanalėliuose. Kanalėlius sudarančios ląstelės savo membranose išskiria vaistų pernašą užtikrinančius nešiklius. Kanalėlio membrana nukreipta į kraują (bazalinė) užtikrina vaisto pašalinimą iš kraujo, tuo tarpu išskyrimą į kanalėlio ertmę užtikrina apikalinė membrana (pav.) [6]. Dažniausiai šiose membranose esantys nešikliai veikia koordinuotai ir užtikrina vertikalią vaistų pernašą į pirminį šlapimą [7]. Įvairūs veiksniai gali sutrikdyti šiuos procesus ir sudaryti situacijas, kurių metu visai sutrikdomas vaisto pašalinimas ar vaisto išskyrimas iš kanalėlių ląstelių. Būtent tai ir sukelia toksinių vaisto koncentracijų susidarymą inkstų audinyje [8]. Visai kita situacija, kada inkstų pažeidimas išsivysto dėl idiosinkrazinių reakcijų. Tokiu atveju vaisto koncentracija neturi reikšmės, užtenka net vienos vaisto dozės, todėl inkstų pažeidimas yra sunkiai išvengiamas ar sumažinamas [9]. Ši pažeidimo rūšis būdinga asmenims, kurie turi genetinį, imuninį jautrumą tam tikrai cheminei medžiagai [10].

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 3

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.