Oftalmologas Petras Avižonis ir jo lietuviški medicinos terminai

2017-05-23

Doc. dr. Birutė Briaukienė

LSMU Medicinos akademija

 

Kiekvienas laikotarpis lietuvių tautai yra davęs asmenybių, kurių nuveikti darbai vertinami ne vieną šimtmetį. Viena jų – oftalmologas Petras Avižonis (1875–1939). Š. m. balandžio 17-ąją minėjome profesoriaus P. Avižonio 142-ąsias gimimo metines.

 

Profesorius dažniausiai prisimenamas kaip vienas žymiausių to meto Lietuvos ir Europos oftalmologų, Lietuvos aklųjų draugijos įkūrėjas, Lietuvos medicinos draugijos atkūrimo vienas organizatorių bei Lietuvos universiteto Akių ligų klinikos sumanytojas ir steigėjas. Šiai klinikai jis vadovavo iki gyvenimo pabaigos.

P. Avižonis buvo Kauno aukštųjų kursų Medicinos skyriaus vienas iš organizatorių, o 1922 m. – įkūrus Lietuvos universitetą – buvo pirmasis Medicinos fakulteto dekanas (1922–1923 m.), vėliau – universiteto prorektorius (1924–1925 m. m.), o 1925–1926 mokslo metais buvo išrinktas universiteto rektoriumi. (Tada rektorių rinkdavo vienerių metų kadencijai ir tik nuo 1929 m. rektoriaus kadencija buvo pratęsta iki trejų metų). Rektoriaus inauguraciniam pranešimui ,,perimant Lietuvos universiteto rektoratą 1925 09 15 d.“ jis pasirinko temą – Akinių istorija. Skaitydamas šį pranešimą, jis prisipažino: ,,Juk ne kitokį, kaip tik smulkų, darbą esu per visą savo amžių dirbęs ir savo profesinei specialybei esu pasirinkęs visai mažutį organą. Lygiai ir šios dienos mano inauguracijos pranešimas bus taip pat apie vieną mažutį ir paprastutį daiktelį, būtent apie akinius, ir tiktai apie jų istoriją“.

 

Studijų metai

Septynerių metų būdamas, Petras pradėjo lankyti Pasvalio pradinę mokyklą, kurioje teko mokytis rusiškai. Tai dar labiau paskatino jį mylėti ir puoselėti lietuvių kalbą. Baigęs Pasvalio pradinės mokyklos tris skyrius, 1885 m. jis išvyko toliau mokytis į Latviją, į Mintaujos gimnaziją, kur susipažino su žymiuoju kalbininku Jonu Jablonskiu, dėsčiusiu senąsias kalbas.

1895 m. baigęs Mintaujos gimnaziją, Avižonis įstojo į Peterburgo universiteto Matematikos-gamtos fakultetą. Ten jis studijavo dvejus metus, o nuo 1897 m. rudens išvyko į Tartu universitetą studijuoti medicinos.

Pats daug rašęs ir skaitęs, P. Avižonis įsitikino, kad daugelis lietuvių studentų ir šiaip inteligentų – kilę iš skirtingų tarmių ir veikiami rusų ar lenkų kalbų – gerai nemoka lietuvių kalbos, o ypač kaityti įvairių kalbos dalių. Tada jis nutarė parašyti praktišką lietuvių kalbos gramatiką su linksniavimo ir asmenavimo pavyzdžiais – be jokių paaiškinimų ar taisyklių. Remdamasis prof. K. Jauniaus „Lietuvišku kalbomoksliu“ ir XIX a. pabaigoje vokiškai parašyta Fridriko Kuršaičio lietuvių kalbos gramatika (F. Kurschat. Grammatik der littauishen Sprache. Hale, 1876), 1897 m. P. Avižonis parašė 64-rių mokyklinio sąsiuvinio puslapių lietuviškos gramatikėlės konspektą. Jos spausdinimas buvo kupinas painių nesusipratimų, todėl tik 1899 m. pavasarį buvo išspausdinta 100 gramatikėlės egzempliorių, o Avižonis gavo honorarą – 25 gramatikėlės egzempliorius.

Labai svarbu pažymėti, kad XIX a. pabaigoje lietuvių kalbos rašyba dar buvo nenusistovėjusi, todėl šios gramatikėlės pasirodymas buvo labai svarbus bendrinei lietuvių kalbai. Ir štai 22-jų metų studentas medikas P. Avižonis „Lietuviškoje gramatikėlėje“ pirmasis pavartojo tokį raidyną, koks ir šiandien tebevartojamas. Galutinai toks raidynas buvo įtvirtintas 1901 m. P. Kriaušaičio (t. y. P. Avižonio ir J. Jablonskio) „Lietuviškos kalbos gramatikoje“. Taigi šiemet lietuvių kalbos abėcėlei sukanka 120 metų. Be to, ši „Lietuviška gramatikėlė“ yra viena iš nedaugelio lietuvių kalbos gramatikų, parašytų lietuviškai, ir vienintelė gramatika – parašyta lietuvio mediko.

 

Gydytojas, švietėjas ir terminologas

Baigęs studijas, 1900 m. P. Avižonis grįžta į Lietuvą dirbti sunkaus mediko darbo Ariogaloje, Žagarėje, Šiauliuose, Kaune. P. Avižonis buvo įsitikinęs, jog gydytojas turi gerai suprasti paciento problemą ir kalbėti jo gimtąja kalba. Be lietuvių, jis mokėjo dar 6 užsienio kalbas: latvių, lenkų, hebrajų, rusų, prancūzų, vokiečių.

1920 m. buvo pradėtas leisti lietuviškas žurnalas „Medicina“. Nuo 1920 m. iki gyvenimo pabaigos P. Avižonis „Medicinos“ žurnale išspausdino 95 straipsnius ir 100 referatų. Šiuose mokslo darbuose ryškėjo lietuviškoji medicinos terminija.

1925 m. ,,Medicinos“ žurnalo Nr. 3–4 buvo išspausdintas toks Medicinos terminologijos komisijos kreipimasis: „Reikalas turėti savus medicinos terminus seniai jau yra pribrendęs. Turime savo medicinos laikraštį, medicinos mokyklą, Medicinos fakultetą, kur mokoma medicinos lietuvių kalba, o neturime savų medicinos terminų. Tiesa, tų terminų yra daug, galbūt net per daug, nes, pavyzdžiui, viena tik celula turi jų bent keletą: ląstelė, narvelis, akutė, bet tokių terminų, kurie būtų visų pripažinti, visų priimti, turime ne perdaug. Taigi, reikia pagaliau išbristi iš esamo terminų chaoso, atrenkant iš dabar pasiūlytų tinkamesnį ir pagaminti dar trūkstantieji terminai. Todėl Terminologijos komisija kreipiasi į visus Lietuvos gydytojus, prašydama užrašinėti jau žinomus ir naujai išgirstus, ypatingai iš kaimo žmonių, medicinos terminus ir siųsti juos Terminologijos komisijai. Terminus geriausia rašyti ant atskirų kortelių kartu su lotynišku ir, geistina, vokišku pavadinimu, pageidaujama nurodyti, kuriame krašte tas ar kitas terminas girdėtas“.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos oftalmologija“ 2017 Nr. 1

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.