JUDESIŲ PROGRAMA PACIENTAMS, SERGANTIEMS LĖTINIU SĄNARIŲ SKAUSMU

2017-02-09

Daugeliui įvairių ligų, kaip antai: osteoartritui, reumatoidiniam artritui, bursitui, podagrai, sausgyslių patempimui, yra būdingas sąnarių skausmas. Skausmas gali pasireikšti bet kuriuose sąnariuose, bet pacientai vienu metu gali jausti ir daugelio sąnarių skausmą. Osteorartrito, lėtinio juosmens skausmo ar fibromialgijos gydymo gairėse pateikti įrodymai apie įvairias skausmo gydymo galimybes dažnai yra nepakankami. Vienintelis visada tinkamas gydymo būdas sąnarių skausmingumui sumažinti yra fizinis aktyvumas arba mankšta. Mankšta yra viena iš fizinio aktyvumo rūšių, kuriai būdingas planavimas, struktūra, kartojimas ir kryptingumas. Mankštos tikslas pagerinti arba palaikyti fizinę būklę. Medikai stengiasi taikyti mankštą gydymo tikslais, ypač pacientams, kurie skundžiasi lėtiniu skausmu, bet įdiegti ją klinikinėje praktikoje gana sunku. Kas tam kliudo ir kaip kliūtis įveikti, pateikiama užsienio literatūros apžvalgoje. 

 

Mankštos sąlygoti skausmo mechanizmai

Remiantis Kroll apžvalga, yra daug kliūčių, kurios trukdo pacientams, jaučiantiems lėtinį skausmą, atlikti mankštą ar būti fiziškai aktyviems. Šie veiksniai gali būti skiriami į tris grupes: a) susiję su pacientu, b) susiję su aplinka ir c) susiję su teikiama sveikatos priežiūra. Su aplinka susiję veiksniai, trukdantys mankštintis, yra vienodi visiems žmonėms, pavyzdžiui, laiko ar aplinkinių paramos stoka. Tačiau su pacientu ir teikiama sveikatos priežiūra susiję veiksniai bendrojoje populiacijoje ir lėtinį skausmą patiriančių pacientų grupėje skiriasi. 

Sveikiems asmenims beveik visi fiziniai pratimai mažina jautrumą skausmui, bet mankštos poveikis pacientams, kurie skundžiasi lėtiniu skausmu, yra įvairialypis ir dažnai priešingas. Šiems pacientams galima tiek hipoalgezija, tiek hiperalgezija. Pacientams, sergantiems fibromialgija, aerobiniai ir izometriniai pratimai sumažina skausmo slenkstį. Šiems pacientams pasireiškia centrinė sensibilizacija, arba „centrinio įsijautrinimo“ skausmo mechanizmas, todėl skausmo slopinimas nusileidžiančiaisiais skausmo takais nėra pakankamai veiksmingas, o tai dažnai lemia, kad mankštos metu ir po jos skausmas sustiprėja. Manoma, kad centrinė sensibilizacija – tai stipresnis nociceptinių neuronų atsakas centrinėje nervų sistemoje. Terminas „centrinė sensibilizacija“ apima įvairius procesus, kurie padidina jautrumą skausmui, įskaitant nuo aktyvumo priklausantį stipresnį nociceptinį atsaką bei pakitusią skausmo moduliaciją nusileidžiančiaisiais takais. Tai neprieštarauja nuomonei, kad skausmo patogenezėje gali dalyvauti periferinė nervų sistema.

Sergant kai kuriomis ligomis, lėtinis sąnarių skausmas esti labiau lokalizuotas, ir ne visada dominuoja centrinės sensibilizacijos mechanizmas. Pacientams, sergantiems reumatoidiniu artritu, osteoartritu ar lėtiniu peties skausmu, neuroplazinius pokyčius gali sukelti nuolatinė žalinga stimuliacija, todėl vyrauja nociceptiniai ar uždegimo kilmės skausmo patogeneziniai mechanizmai. Dėl šios priežasties pacientams, patiriantiems lokalizuotą lėtinį skausmą, nustatomi prieštaringi radiniai, o tyrimai rodo, kad jiems pradėjus daryti įvairaus pobūdžio fizinius pratimus skausmo slenkstis ir padidėjo, ir sumažėjo. Efektas priklauso nuo konkretaus paciento ir pratimo tipo. Bendrojo pobūdžio aerobinė treniruotė ar jėgos stiprinimo pratimai, skirti nepažeistoms kūno dalims, gali mažinti pažeistų audinių skausmą slopindami jautrumą jam. Tačiau specifiniai pratimai, veikiantys skausmingas kūno dalis, pacientams, patiriantiems, pavyzdžiui, peties skausmą, ne visada suaktyvina segmentinį ar daugiasegmentį skausmo slopinimo mechanizmą. Nors fizinių pratimų sužadinta hiperalgezija trunka ribotą laiką, ji gali padaryti didelę neigiamą įtaką paciento suvokimui apie fizinio aktyvumo naudą, o greitas teigiamas mankštos efektas gali paskatinti jį toliau tęsti fizinį aktyvumą.

Pacientui gali būti nepriimtina daryti fizinius pratimus jaučiant skausmą. Kai sąnariai suvokiami kaip skausmo šaltinis, o fiziniai pratimai skausmą dar labiau padidina, pacientai mano, kad mankšta dar labiau žaloja sąnarius. Jie skausmą laiko biomedicininių problemų ar kūno pažaidos ženklu. Mankštos metu sustiprėjęs skausmas skatina pacientus nutraukti fizinį aktyvumą ir vengti jo ateityje.

 

Pacientų pasitikėjimas savimi ir pastangos

Mankštinantis sustiprėjantis skausmas ir nepakankamos žinios apie jį gali lemti klaidingą skausmo suvokimą ir įsitikinimus. Pacientai paprastai nežino, kad skausmas ne visada yra proporcingas audinių pažeidimo laipsniui, ir tikisi greito bei efektyvaus gydymo būdo. Tai gali lemti nepasitikėjimą savimi, nepagrįstus lūkesčius dėl gydymo ir labai trukdyti mankštintis nepaisant patiriamo skausmo. Pacientams, jaučiantiems lėtinį sąnarių skausmą, yra būdingas per mažas pasitikėjimas savo jėgomis. Kai skausmas laikomas žala, o mankšta jį paūmina, pacientai vengia fizinio krūvio, nes jis atrodo pavojingas ir kenksmingas. Sumažėjęs fizinio krūvio toleravimas skatina judesių baimę, o tai lemia vis didesnį neaktyvumą ir būklės blogėjimą. Paciento fizinė ištvermė ir toliau mažėja, todėl fiziniai pratimai sukelia dar stipresnį skausmą. Taip įsisuka ydingas ratas: mankšta sukelia hiperalgeziją, pacientas jos vengia, o nusprendęs atnaujinti, patiria dar didesnį skausmą ir vėl ją nutraukia. Toks elgesys vadinamas vengiančio elgesio modeliu (angl. avoiders). Tačiau ne visi pacientai, jaučiantys lėtinį skausmą, vengia fizinio aktyvumo. Kai kurie tęsia mankštą, nepaisydami skausmo. Šie pacientai stengiasi ignoruoti skausmo jutimą ir fizines kūno ribas, slopinti su skausmu susijusias bei kitas nerimastingas mintis ir tęsti kasdienę veiklą, fizinį aktyvumą. Jie turi susidarę savo veiklos planą ir bet kokia kaina stengiasi jį įvykdyti. Įvykdę numatytas užduotis, šie pacientai jaučia sustiprėjusį skausmą, kuris priverčia ilsėtis, kol atlėgs. Toks elgesys vadinamas užsispyrėlišku elgesio modeliu (angl. persisters). Tiek vengiantis, tiek užsispyrėliškas, tiek mišrus elgesys (kai vengiama tam tikros veiklos ar judesių) yra kliūtis skirti fizinius pratimus. Aktyvumo vengimas iš baimės trukdo imtis mankštos, o užsispyrėliškas elgesys, kai po aktyvaus mankštinosi tenka ilgą laiką ilsėtis ir neišeina tęsti užsiėmimų, menkina fizinio aktyvumo efektyvumą.

                       

Plačiau skaitykite „Skausmo medicinos“ žurnale Nr. 1, 2017

 

© 2006 Visos teisės saugomos.