EUROPOS SKAUSMO FEDERACIJOS SIMPOZIUMAS DUBROVNIKE

2017-02-09

Gražiai rudenėjant, 2016 m. rugsėjo 21–23 dienomis, Dubrovnike (Kroatija) įvyko pirmasis Europos skausmo federacijos (EFIC) simpoziumas. Nors federacijai jau daugiau kaip 20 metų, tokio pobūdžio jos renginys buvo pirmasis. Simpoziumo tema pasirinkta savaime suprantamai – „Ūminis ir lėtinis sąnarių skausmas“, ji skirta Pasauliniams skausmo pažinimo metams. Išskirtinis simpoziumas buvo ir tuo, kad EFIC jį organizavo bendradarbiaudama su Europos lyga prieš reumatizmą (EULAR), Europos fizinės medicinos ir reabilitacijos sąjunga (ESPRM), Tarptautine manualinės ir raumenųgriaučių medicinos asociacija, Stuburo intervencinės medicinos sąjunga (SIS). Taigi simpoziumo pagrindinė tema – sąnarių skausmas buvo nagrinėtas įvairiapusiškai. Simpoziumas sulaukė per 400 delegatų, deja, tarp jų nesimatė mūsų šalies medikų. Vienintelis lietuviškas akcentas Dubrovnike buvo Lietuvos skausmo draugijos prezidentas, kuris čia dalyvavo EFIC tarybos posėdyje.

 

Simpoziumą pradėjo ir dalyvius sveikino EFIC prezidentas dr. Chris Wells. Jis kartu su Paryžiaus Dekarto universiteto profesoriumi Serge Perot buvo simpoziumo „smegenys“. Žinomas Paryžiaus profesorius simpoziume pristatė naujai išleistą knygą „Pain in the Joints“, kurią redagavo kartu su Aalborgo universiteto (Danija) profesoriumi Lars Arendt-Nielsen. Knyga, kurios tematiką kūrė daugiau kaip 40 bendraautorių, skirta Pasauliniams sąnarių skausmo metams, joje pristatomos sąnarių skausmo naujienos. Prof. S. Perot simpoziume skaitytame pranešime jas glaustai išsakė, suformavo ir sąnarių skausmo pažinimo mitus. Pirmasis mitas: „Kuo didesnė sąnario pažaida, tuo stipresnis skausmas“, antrasis mitas: „Sąnario skausmas ir uždegimas yra sinonimai“, trečiasis: „Sąnario skausmas kyla iš sąnario“, ketvirtasis – „Sąnario skausmas ateina su amžiumi“ ir penktasis mitas: „Sąnario skausmas nepagydomas“. Manoma, kad paskelbti mitai privers visuomenę ir medikus peržiūrėti ir permąstyti savo požiūrį į sąnarių skausmą ir priimti teisingus sprendimus.

Labai įdomu buvo simpoziume išklausyti buvusio EULAR prezidento Maurizio Cutolo pranešimą apie paros ritmo įtaką gydant reumatines uždegimo ligas. Paskelbti įrodymai, kaip žmogaus organizmas nakties metu „persikrauna“ ir paleidžia imuninę sistemą kovai su sveiko žmogaus organizmą užpuolusiomis nesveikomis ląstelėmis. Tačiau, jei organizmas serga imunine uždegimo liga, pavyzdžiui, reumatoidiniu artritu, imuninė sistema „pasimeta“ ir kovoja su sveikomis ląstelėmis. Paros ritmo imuniniai svyravimai pritaikomi ir gydymui skiriant imunosupresinius vaistus tam tikromis valandomis arba naudojant ilgiau veikiančias vaistų formas. Pavyzdžiui, chronoterapijos su gliukokortikoidais taikymas ilgalaikiam gydymui optimizuoja lėtinių imuninių/uždegimo ligų pakaitinę terapiją ir sumažina rytinį cirkadinį skausmą, jį lydinčius simptomus. Simpoziume dalyvavęs pasaulinio garso žvaigždė prof. Anthony Dickenson iš Anglijos kalbėjo apie teorinius sąnarių skausmo klausimus ir mechanizmus. Pranešime buvo pabrėžta, kad sąnarių skausmui būdingi centrinės sensibilizacijos mechanizmai: sumažėjęs slenkstis periferiniam stimului, išplitę recepciniai laukai, sustiprėjęs spontaninis aktyvumas. Nervų sistema neišvengiamai reaguoja į nocicepcinę stimuliacija visuose lygiuose: periferiniame – periferine sensibilizacija, spinaliniame – centrine sensibilizacija ir glijos suaktyvėjimu, supraspinaliniame – žievės skausmo matricos suaktyvėjimu, pilkosios medžiagos sumažėjimu, nusileidžiančiojo slopinimo paleidimu. Galvos smegenų žievė taip pat reaguoja: pilkoji medžiaga „atrofuojasi“ prefrontalinėje žievėje, juostiniame vingyje, insuloje. Bet žievinė „atrofija“ gydant sąnarių skausmą yra grįžtamas procesas.

SIS prezidentas prof. Leonardo Kapural (JAV) simpoziume pristatė aukšto dažnumo (10KHZ) nugaros smegenų stimuliaciją. Lyginant su tradicine nugaros smegenų stimuliacija, šis metodas turi tam tikrų pranašumų: sumažina nugaros smegenų WDR neuronų dirginimą, labiau slopina atsakus tiek į mechaninį, tiek į elektrinį dirginimą, labiau silpnina nocicepcinio signalo transmisiją. Be to, taikyti aukšto dažnio nugaros smegenų stimuliaciją daug paprasčiau, tam nereikia paciento atgalinio ryšio procedūros metu, pakanka vaizdinės kontrolės ir anatominio principo elektrodo įleidimo metu. Deja, Lietuvoje iki šiol neturime net tradicinės nugaros smegenų stimuliacijos metodo patirties, o tokių ligonių, kuriems reikėtų jį taikyti yra nemažai, bet finansinės problemos tam trukdo.

Plačiau skaitykite „Skausmo medicinos“ žurnale Nr. 1, 2017

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.