Tai yra labai geras tramplinas siekiant kompetencijos ir tobulumo...

2018-04-25

Šiemet, įsimintinais Lietuvai metais, sukaktuves švenčia ir Lietuvos skausmo draugija. Jos dvidešimties metų istorijoje nemažas vaidmuo teko ir gerai žinomam neurologui, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prorektoriui studijoms profesoriui Kęstučiui Petrikoniui. Iš pradžių būsimasis profesorius reiškėsi kaip aktyvus draugijos narys, vėliau ir iki šių dienų yra svarbus draugijos idėjų ir veiksmų generatorius. Draugijos sukakties proga prof. K. Petrikonis sutiko pasidalyti įsimintiniausiais prisiminimais iš draugijos veiklos istorijos bei išsakyti mintis apie ateitį...

 

Tais 1998-aisiais buvote ką tik baigęs medicinos studijas ir pradėjęs kopti neurologijos laipteliais... ir staiga tapote pirmojo steigiamojo Lietuvos skausmo draugijos suvažiavimo dalyviu ir draugijos steigėju. Kaip tai atsitiko?

Skausmo sritimi susidomėjau gerokai anksčiau – maždaug prieš kelerius metus iki Lietuvos skausmo draugijos įsteigimo. Tuomet dar nebuvau rezidentas, bet tie dalykai mane traukė, buvo artimi... Dabar negalėčiau prisiminti, iš kur sužinojau apie šį renginį, bet buvo smalsu, kokia toji konferencija, kas ir apie ką skaitys pranešimus (buvau girdėjęs, kad atvyks lektorių iš užsienio) ir pan. Kadangi buvo labai daug dalyvių, net ir patekti į salę nebuvo paprasta. Kiek pamenu, man buvo suteiktas jaunesniojo Skausmo draugijos nario statusas (tikruoju šios draugijos nariu tapau vėliau). Prisimenu, išklausius keletą pranešimų salės prieigose bei sumažėjus dalyvių srautui, pagaliau pavyko ir man patekti vidun, nes Vytauto Didžiojo universiteto salėje netilpo visi norintieji dalyvauti steigiamajame Lietuvos skausmo draugijos suvažiavime ir ta pačia proga organizuotoje konferencijoje, kuri tuo metu tapo labai populiari, ypač – tarp jaunų specialistų...

 

Netolima praeitis ir Jūsų jaunas protas tikriausiai gerai pamena tas dvi dienas Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje. Kokie būtų įsimintiniausi įspūdžiai?

Turbūt labiausiai įsiminė dalyvių, tarp kurių buvo nemažai jaunų padėjėjų – tuomečių neurologijos rezidentų gausa, lektoriai iš užsienio, kurių pranešimų klausiausi labai įdėmiai... Dar prisimenu, jog po oficialios dalies vyko labai smagi vakaronė viename iš Laisvės alėjoje įsikūrusių restoranų. Visi konferencijos dalyviai buvo labai gerai nusiteikę, linksmi, žingeidūs, pasiryžę prasmingiems darbams. Draugijos veiklos pradžia atrodė uždeganti. Gal todėl, kad buvo toks laikmetis, 1998 metai, kuomet daugelis svarbiausių medikų (įvairių sričių specialistų) draugijų jau buvo susikūrę, dėl to ir norinčiųjų dalyvauti toje veikloje buvo neįsivaizduojamai daug... Regis, šiais laikais tokios draugijos tiesiog nekuriamos.

 

Po draugijos įsikūrimo jos veikla netruko pajudėti. Kaip Jums, dar tęsiant studijas, pavyko aktyviai įsijungti į jos veiklą, kokios lėmė aplinkybės?

Pasakysiu tokią istorinę tiesą... Šis suvažiavimas vyko pavasarį, o rudenį, kuomet jau buvau įstojęs į neurologijos rezidentūrą ir prasidėjusios studijos, sutikęs docentą A. Ščiupoką paklausiau, kodėl nevyksta jokie Skausmo draugijos renginiai. Buvo praėję daugiau nei pusė metų, bet jokia veikla nebuvo vykdoma. Vėliau docentas pripažino, jog toks mano „akibrokštas“ jam tarsi tapo stimulu aktyvinti draugijos veiklą. Iš tiesų pagrindinis darbas buvo jau padarytas, ir tuo metu man atrodė, kad docentas nori tą draugiją numarinti... Tai mane stimuliavo ir vertė ieškoti aktyvios veiklos.

 

Baigęs medicinos studijas, netrukote pradėti ir mokslininko karjerą. Tikriausiai skausmo draugija buvo Jums kaip tramplynas įgyvendinti, pasitikrinti disertacijos tyrimų rezultatus?

Tuo metu, kai kūrėsi draugija, buvau vidaus ligų rezidentas (antrinės rezidentūros). Skausmo draugija man tapo išskirtine ta prasme, kad čia niekas manęs, kaip specialisto, neslopino, skatino tobulėti ir reikštis, suteikė daug laisvės veiklai – ir edukacinei, ir mokslinei, nes kitos organizacijos buvo labiau struktūrizuotos. Lietuvos skausmo draugija priėmė ir rėmė visas iniciatyvas ir tapo labai gera dirva mano, kaip specialisto, augimui bei vystymuisi.

Pirmą kartą su doc. A. Ščiupoku susipažinau oro uoste, pakeliui į Pasaulinį darbo medicinos kongresą, kuris vyko Švedijoje. Docentas taip pat buvo susiruošęs į šį renginį. Tada apie Skausmo draugijos užuomazgas dar nekalbėjome. Vėliau docentą pamačiau Skausmo draugijos suvažiavime kaip vieną iš organizatorių. Būtent jis ir jo kolega doc. Valius Pauža – abu iš Neurologijos klinikos – organizavo šį renginį.

 

Per draugijos istoriją buvote jos atsakingasis sekretorius, viceprezidentas... Kaip sekėsi šiuose amplua? Tikriausiai pamenate ir ne vieną įdomią istoriją ar šiaip nuotykį iš draugijos gyvenimo... Ar buvo draugija ne tik darbinga, bet ir linksminga?

Draugijos renginiai buvo labai įdomūs, kupini entuziazmo. Prisimenu ne vieną renginį, kuriuose tapdavau savotišku doc. A. Ščiupoko vėliavnešiu – padėdavau jam spręsti daugelį organizacinių klausimų. Aišku, docentas buvo vedlys ir iki šiol juo lieka, o aš ėjau pavymui...

Puikiai prisimenu, kai, rengiantis eilinei konferencijai, buvome „įdarbinę“ visus Kauno klinikų kopijavimo aparatus. Doc. A. Šiupokas visada reikalaudavo, kad visi lektoriai pateiktų savo parengtų pranešimų medžiagas, kurias išspausdindavome ir išdalydavome dalyviams. Minėtoje konferencijoje ruošėsi dalyvauti gana daug – gal 600–800 dalyvių, tad teko gerokai paplušėti... Lietuvoje turbūt buvo vienintelė tokia draugija, kurios kiekvieną renginį vainikuoja koks nors leidinys. Toks yra docento darbo principas.

Kitas įdomus dalykas yra tas, kad per kasmetinius Skausmo draugijos suvažiavimus, kurie vykdavo vis kitoje Lietuvos vietoje, visada būdavo organizuojamos varžybos (populiariausios ir visiems labiausiai patinkančios – krepšinio). Net ir kai kurie mūsų draugai iš užsienio prieš mūsų metinį renginį rašydami laiškus klausdavo, ar bus krepšinio varžybos. Užsieniečiai tuo negalėdavo atsistebėti, nors ir žinojo, kaip Lietuvoje mėgstamas krepšinis...

Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2018 Nr. 1

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.