Pagalba skausmą kenčiančiam žmogui – prasminga, kilni ir atsakinga misija

2018-04-25

Kaunietė docentė Irena Marchertienė buvo viena iš aktyviausių skausmo medicinos judėjimo Lietuvoje pradininkių. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ji tapo pirmąja Anesteziologijos klinikos vadove tuometėje Kauno medicinos akademijoje. Šiandien docentė mielai dalijasi prisiminimais bei potyriais, susijusiais su skausmo medicinos vystymusi Lietuvoje...

 

Gerb. docente, Jūs niekada nebuvote abejinga skausmo problematikai, jo gydymo galimybėms... Todėl natūralu, kad šia sritimi labai domėjotės, jai skyrėte daug dėmesio – esate sukaupusi daug žinių iš skausmo medicinos istorijos... Tad pirmiausia ir paprašysime šio leidinio skaitytojus trumpai supažindinti su skausmo medicinos kūrimosi istorija Lietuvoje bei jos vieta tarptautinėje erdvėje...

Prieš pradėdama eiti Anesteziologijos klinikos vadovės pareigas, 1997 metais jau turėjau didelę anesteziologinio ir pedagoginio darbo patirtį. Ūmaus operacinio ir pooperacinio skausmo malšinimas, taikant įvairias bendrosios ir regioninės anestezijos metodikas, yra kasdienė anesteziologo darbo sritis, kuri įteisinta jo pareigybinėse nuostatose. Dauguma šių metodikų taikomos ir lėtinio skausmo gydyme, todėl logiška, kad pirmosios skausmo klinikos pasaulyje (JAV – 1953 m., Europoje – 1963 m.) buvo įkurtos prie Anesteziologijos skyrių kaip Nervų blokadų klinikos, kuriose dirbo gydytojai anesteziologai.

Apie būtinumą kurti skausmo klinikas skausmą kenčiantiems ligoniams padiktavo pats gyvenimas. Iki XX amžiaus vidurio skausmo neuroanatomija, neurofiziologija, klinika, negydyto skausmo sukeliamos pasekmės organizmui nebuvo studijuotos. Po fundamentalių mokslinių tyrimų labai sparčiai įvairiose pasaulio šalyse buvo steigiamos savarankiškos skausmo klinikos, multimodaliniai skausmo centrai, mokslinio tyrimo institutai ir kitos įstaigos. Kūrėsi įvairios organizacijos, kurios propagavo skausmo mediciną ir rengė skausmo gydytojus. Tai – Tarptautinė skausmo tyrimų asociacija (1974 m.), Europos skausmo medicinos akademija (1983 m.), Europos skausmo federacija (1993 m.) ir daugybė kitų.

Lietuvoje apie skausmo klinikos kūrimo būtinumą pradėta domėtis tik 1993 m. Iniciatyvos ėmėsi Lietuvos gydytojų sąjunga (prezidentas anesteziologas reanimatologas docentas Alis Baublys), kuri oficialiai kreipėsi į Norvegijos gydytojų sąjungą, prašydama padėti spręsti skausmo klinikų įkūrimą Kauno ir Vilniaus universitetinėse ligoninėse, pagrindinį dėmesį kreipiant į vėžinio skausmo malšinimą. Projekto esmė – paruošti pagrindą būsimų skausmo klinikų sukūrimui.

Neturėjome nei patirties, nei paruošto personalo, nei materialinio pagrindo. Projekto finansiniais rėmėjais buvo: Norvegijos vėžio asociacija, Norvegijos gydytojų sąjunga, Oslo onkologijos ligoninė. Projekto realizacijai buvo nukreiptas dr. Lorents Gran – anesteziologas, skausmo specialistas, pirmųjų skausmo klinikų Norvegijoje kūrėjas, turintis didelę patirtį šioje srityje. Pirmiausia jis atvyko į Kauno medicinos akademiją ir rektoriaus profesoriaus Viliaus Grabausko buvo nukreiptas į anesteziologijos ir intensyvios terapijos kliniką, kurioje pagal darbo sutartį 1993–1994 metais dirbo šešis mėnesius. Dalijomės su juo vienu kabinetu, teko betarpiškai dalyvauti organizuojant mokymus, konferencijas, konsultacijas ir kt.

Per šį laikotarpį dr. Lorents Gran iniciatyva buvo suorganizuoti pirmieji du simpoziumai Kaune apie vėžinio skausmo gydymo galimybes (dalyvavo 200 gydytojų). Du gydytojai anesteziologai – S. Solomonik iš Kauno ir J. Baublienė iš Vilniaus – stažavosi Oslo onkologijos ligoninėje. Dr. Lorents Gran pats demonstravo invazinių procedūrų technikas operacinėse, konsultavo pacientus klinikose ir miesto ligoninėse. Sulaukėme ir paramos – 15 automatinių švirkštų nuolatinėms opiatų infuzijoms ir 100 epidurinių kateterių.

Nepaisant lėtinio skausmo problemai sudarytos iniciatyvinės grupės (dr. L. Gran, prof. A. Lukoševičiūtės, doc. I. Marchertienės, prof. E. Jeržemsko, onkologės Nutautienės) pastangų ir 1993 m. SA ministro J. Brėdikio pritarimo skausmo klinikos kūrimui KAK klinikose, organizaciniai darbai strigo. Vis nebuvo rasta vietos šio padalinio steigimui, o ir valdininkų požiūris į naujos gydymo paslaugos įteisinimą buvo atsainus. 1994 m. VUL Santariškių klinikoje buvo įsteigta pirmoji Skausmo klinika, Anesteziologijos-reanimatologijos skyriuje buvo išskirtos patalpos. Jame pradėjo dirbti gyd. Janina Baublienė, pirmoji skausmo specialistė Vilniuje. 2002 m. ši skausmo klinika buvo reorganizuota į modernų Anesteziologijos-reanimatologijos ir skausmo gydymo centrą, kuriame dirba kvalifikuoti skausmo specialistai po specializacijų užsienio šalyse.

 

Niekas nenuneigs Jūsų indėlio siekiant Kaune įkurti į Skausmo kliniką panašų struktūrinį darinį...

Tuo metu Kauno klinikose situacija buvo kitokia. 1994.03.07 KAK direktoriaus įsakymu Nr. 42 „Dėl medicininės pagalbos skausminių sindromų atvejais“ lėtinio skausmo gydymui buvo paskirti 1 gydytojo ir 2 medicinos sesers anestezistės etatai. Buvo parengtos pareigybinės instrukcijos ir pradėtas gydomasis bei konsultacinis darbas (gyd. S. Solomonik ir med. S. B. Baliukevičiūtė). 1994–2001 metų laikotarpiu kasmet buvo konsultuojama ir gydoma per kelis šimtus ligonių. Onkologiniai ligoniai, kuriems buvo pajungti automatiniai švirkštai su morfinu, buvo lankomi ir sekami namuose. Nebuvo išskirtos specialios patalpos ligonių konsultacijoms, procedūrų atlikimui ir personalui. Pacientai buvo konsultuojami anesteziologijos skyriuje, o invazinės procedūros atliekamos operacinėse ir tvarstomuosiuose, tik pasibaigus jų darbo laikui. Nevisavertis tokios skausmo tarnybos funkcionavimas tęsėsi septynerius metus. Tiek morališkai, tiek fiziškai tai labai išvargino personalą, įsipareigojusį šią paslaugą teikti skausmą kenčiantiems pacientams.

Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2018 Nr. 1

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.