Toksoplazmozė yra viena iš užkrečiamųjų ligų, kuri ypač pavojinga nėščiosioms. Pasak Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) gydytojos epidemiologės Aušros Bartulienės, toksoplazmozė pavojinga nėščiosioms, nes per placentą nuo užsikrėtusios motinos gali užkrėsti vaisius ir dėl to gali išsivystyti įgimta toksoplazmozė.

Skausmo liga ir lėtinio skausmo sindromai

2020-05-27

Naujojoje tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje TLK-11

 

2019 m. gegužės 25-oji – neeilinė diena skausmo medicinos pasauliui. Tądien Pasaulio sveikatos organizacijos generalinėje asamblėjoje buvo patvirtinta nauja tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacija TLK-11, o joje pirmą kartą klasifikuoti ir atskirame poskyryje sudėlioti skausmo liga ir lėtinio skausmo sindromai. Tai, ko buvo siekiama paskutinius dvidešimt metų, įvyko. Lėtinis skausmas ir jo klinikinės išraiškos rado savo vietą tarp kitų sveikatos sutrikimų, tai bus klasifikuojama atskirais tik skausmo sindromams priklausančiais kodais ir atsispindės medicininiuose dokumentuose. Nors visas kelias link to buvo ilgas, bet reikšmingiausias buvo jo finišas, kai 2013 m. Tarptautinėje skausmo tyrimų asociacijoje sudaryta darbo grupė (vadovas prof. R. D. Treede) po dvejų metų darbo žurnale „Pain“ paskelbė pirminį variantą. Jis buvo ne tik aptariamas, bet ir praktiškai kai kuriose šalyse taikomas kaip bandomasis tyrimas. Įdomu, kad 2019 m. gegužės 25 d. išskirtinai sutapo su 16-uoju Lietuvos skausmo draugijos suvažiavimu Kėdainiuose, kur draugijos prezidentas kaip tik pristatė klasifikacijos projektą. Tad nori tikėk, nori netikėk, bet gal ir mūsų balsas per žvaigždes svarbiai nuskriejo...

***

Lėtinis skausmas yra siejamas su kančia. Jis trikdo kasdienį funkcionavimą, dažnai jį lydi emocinis stresas. Nežiūrint to, Tarptautinėje ligų klasifikacijoje lėtinio skausmo diagnozės iki šiol nėra sistemingai apibūdintos. Toks tinkamo kodavimo nebuvimas neleidžia atlikti tikslių epidemiologinių tyrimų, apsunkina sveikatos politikų sprendimus, susijusius su lėtiniu skausmu. Naujoje klasifikacijoje lėtinis skausmas apibūdinamas kaip skausmas, kuris išlieka arba pasikartoja ilgiau nei 3 mėnesius. Lėtinio skausmo sindromų atvejais skausmas gali būti vienintelis arba pagrindinis paciento nusiskundimas, todėl jam reikia specialaus gydymo ir priežiūros. Klasifikacijoje lėtinis skausmas paskirstytas į dvi grupes: a) lėtinis pirminis skausmas; b) lėtinis antrinis skausmas, dar skiriami šeši atskiri pogrupiai.

Lėtinis pirminis skausmas yra apibrėžiamas kaip skausmas viename ar daugiau anatominių regionų, išliekantis arba pasikartojantis ilgiau nei 3 mėnesius ir susijęs su dideliu emociniu stresu ar funkcine negalia, ir jo negalima vertinti kaip kilusio kito sveikatos sutrikimo. Tai yra naujas apibrėžimas, taikomas lėtinio skausmo sindromams, kurie geriausiai suprantami kaip sveikatos sutrikimo būklė pati savaime. Ši kategorija yra padalyta į lėtinį išplitusį skausmą (pvz., fibromialgija), kompleksinį regioninio skausmo sindromą, lėtinį pirminį galvos skausmą ir orofacialinį skausmą (pvz., lėtinė migrena ar temporomandibulinis sutrikimas), lėtinį pirminį vidaus organų skausmą (pvz., dirgliosios žarnos sindromas) ir lėtinį pirminį griaučių ir raumenų skausmą (pvz., nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas).

Lėtiniai antriniai skausmo sindromai yra kito sveikatos sutrikimo priežastis, todėl juos iš pradžių galima laikyti simptomu. Daugeliu atvejų lėtinis skausmas gali tęstis ir sėkmingai pašalinus pirminę priežastį; tokiais atvejais skausmo diagnozė išliks, net ir pagrindinei ligai esant jau nebeaktualiai.

Lėtinis su vėžiu susijęs skausmas apibūdinamas kaip skausmas, kurį sukelia pats vėžys (pirminis navikas ar metastazės) arba jo gydymas (chirurgija, chemoterapija ir radioterapija). Skausmas yra dažniausias ir sekinantis vėžio požymis, kaip ir pats jo gydymas. Vis akivaizdžiau, kad lėtinio skausmo sindromai išlieka ilgą laiką ir pagijus nuo vėžio. Šie lėtinio antrinio skausmo sindromai apima neuropatinius ir raumenų skausmus. Lėtinis skausmas, kurį sukelia chemoterapija ar radioterapija taip pat koduojami šiame poskyryje.

Lėtinis pooperacinis ar potrauminis skausmas nustatomas neatsižvelgiant į tai, ar skausmas išlieka praėjus normaliam gijimo laikui, ar yra žinomi pradiniai įvykiai ir normalus gijimo laikas. Čia taip pat naudojamas 3 mėnesių laiko kriterijus, subjektai suskirstyti į buvus chirurginę arba nechirurginę traumą. Lėtinio pooperacinio skausmo gali būti išvengiama taikant prevencines programas, derinant su paciento paruošimu operacijai. Lėtinis potrauminis skausmas yra pagrindinė reabilitacijos ir grįžimo į darbą programų problema.

Neuropatinis skausmas apibrėžiamas kaip somatosensorinės nervų sistemos pažaidos sukeltas. Lėtinis neuropatinis skausmas skirstomas į lėtinį periferinį ar lėtinį centrinį neuropatinį skausmą. Norint nustatyti neabejotiną neuropatinį skausmą, būtina papildomai diagnozuoti pažeidimą ar ligą, kuri jį nervų sistemoje sukėlė, pavyzdžiui, vaizdiniais, biopsijos ar neurofiziologiniais tyrimais. Klausimynai gali būti naudingi kaip atrankos įrankiai, pagrindžiantys neuropatinio skausmo klinikinę hipotezę, tačiau tai nėra diagnozę patvirtinantys metodai.

Lėtinio galvos ir burnos–veido skausmo poskyris susijęs su Tarptautinės galvos skausmo draugijos (IHS) galvos skausmų klasifikacija, kuri pateikiama klasifikacijos nervų ligų skyriuje. IHS klasifikacija išskiria pirminius (idiopatinius) galvos skausmus, antrinius (simptominius) galvos skausmus bei burnos–veido skausmus, įskaitant neuralgijas. Lėtinis galvos skausmas ir burnos–veido skausmas yra skausmas, pasireiškiantis daugiau kaip 2 valandas per dieną bent 50 proc. dienų per mažiausiai 3 mėnesius.

Lėtinis antrinis vidaus organų skausmas yra apibrėžiamas kaip nuolatinis arba pasikartojantis skausmas, atsirandantis galvos/ kaklo srityje, vidaus organų ir krūtinės, pilvo bei dubens ertmėse. Skausmas paprastai juntamas kūno somatiniuose audiniuose (odoje, poodyje ir raumenyse) tose vietose, kurioje simptomų atsiradimo metu jaučiama tokia pat jutimo inervacija kaip ir vidaus organų (nurodytas visceralinis skausmas). Šios kategorijos diagnostiniai subjektai yra suskirstomi pagal pagrindinius mechanizmus, t. y. mechaninius veiksnius (pvz., obstrukcija), kraujagyslių mechanizmus (išemija ir trombozė) arba nuolatinį uždegimą.

Lėtinis antrinis griaučių ir raumenų skausmas apibūdinamas kaip nuolatinis ar pasikartojantis skausmas, atsirandantis kaip dalis ligos proceso, tiesiogiai paveikiančio kaulą (-us), sąnarį (-ius), raumenį (-is) ar susijusius minkštuosius audinius. Ši kategorija apsiriboja nocicepciniu skausmu ir neapima skausmo, kuris gali būti jaučiamas raumenų ir kaulų audiniuose, tačiau dėl jo neatsiranda, pvz., suspaudimo neuropatinis skausmas. Šios kategorijos skausmai skirstomi ir pagal pagrindinius mechanizmus, t. y. infekcinį, autoimuninį ir metabolinį, autoimuninį ir uždegiminį (pvz., reumatoidinis artritas), kaulų, sąnarių, sausgyslių ar raumenų struktūrinius pokyčius (pvz., osteoartrozę) arba lėtinį raumenų ir kaulų skausmą. Antrinės dėl motorinių nervų sistemos ligų (pvz., spazmiškumas po stuburo smegenų pažeidimo ar sustingimas sergant Parkinsono liga).

Pasaulinei sveikatos organizacijai patvirtinus naująją Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikaciją, šalys, organizacijos narės, turi pradėti ją įgyvendinti nuo 2022 m. Tad laiko pasiruošti nedaug, o darbo yra nemažai.

 

Pagal IASP šaltinius parengė dr. Arūnas Ščiupokas 

 

Plačiau skaitykite „Skausmo medicina“ 2019 m. Nr. 2

 

© 2006 Visos teisės saugomos.