Bitininkas Augustinas Pečiulis: „Širdyje vis tiek esu farmacininkas...“

2018-01-20

Augustinas Pečiulis yra diplomuotas provizorius, tačiau jau keleri metai su vaistine neturi nieko bendra, o garbingą profesiją patvirtinantis diplomas dūla „pakabintas ant gegnės“. Vyriškis po ilgų svarstymų galiausiai pasiryžo rimtiems veiklos pokyčiams ir juos sėkmingai įgyvendino: ne vieną dešimtmetį puoselėtas hobis bitininkystė nuo 2015-ųjų – vienintelė Augustino darbinė veikla. Šakių rajone, Girėnuose, su šeima įsikūrusio Augustino Pečiulio ekologiškas sertifikuotas bitininkystės ūkis šiandien gerai žinomas ne tik Suvalkijoje – jo bitučių suneštu medumi noriai mėgaujasi ir Šakių krašto bei visos Lietuvos gyventojai, ir kokybę vertinantys svečiai iš užsienio šalių, kurių Lietuvoje niekada netrūksta...

Kalbamės su Augustinu, kuo bitininkystė buvo įdomesnė, patrauklesnė ir galbūt naudingesnė už vaistininkystę, kad garbingą profesiją įgijęs specialistas atsisakė „švaraus ir ramaus“ darbo vaistinėje ir, gavęs dar vieną aukštojo mokslo diplomą, pasirinko kitą kelią – „išėjo pas bites“...

 

Gerbiamas Augustinai, esate suvalkietis, todėl toks jūsų sprendimas – farmaciją iškeisti į bitininkystę – greičiausiai buvo labai ilgai brandintas, gerai apgalvotas ir įvertintas, kad blogiau (bent jau finansine prasme) tikrai nebus?

Galima pasakyti ir taip, nes aš, kaip turbūt kiekvienas suvalkietis, nesitenkinu tuo, kiek turiu – noriu dar ir dar (juokiasi)... Vis dėlto bitininkystė keletą pastarųjų dešimtmečių man buvo tik hobis ir galbūt tik hobiu būtų likusi iki šių dienų, jei ne prasidėję tam tikri ne visai teigiami pokyčiai farmacijoje...

 

Apie šiuos pokyčius būtinai pakalbėsime vėliau, o dabar prašyčiau papasakoti, kas vidurinę mokyklą baigusį jaunuolį paskatino rinktis farmaciją?

Nei šeimoje, nei giminėje farmacininkų nebuvo... Gimiau ir augau Suvalkijoje, vidurinę mokyklą baigiau Šakių rajone, Kiduliuose. Mokslai sekėsi neblogai, tačiau apie specialybę, profesiją, kuo norėčiau būti, negalvojau gal iki dešimtos klasės. Jei kas šeimoje ar giminėje paklausdavo, kur stosiu, neturėdavau ką atsakyti. Greičiausiai dėl to rūpestingi giminaičiai man ėmė teikti savo pasiūlymus, o vienas iš jų kaip tik ir buvo farmacija. Ši profesija man nebuvo kuo nors ypatinga ar išskirtinė, bet nuolat girdėdamas, kad vaistinėje darbas yra „švarus ir nesunkus“, nors atlyginimas gal ir „ne fontanai“, kartą susimąsčiau: o kodėl ne? Nebuvau prastas mokinys, ypač sekėsi lietuvių kalba ir biologija, be to, tais laikais ir konkursai į farmacijos specialybę Kauno medicinos institute, kaip jis tada vadinosi, nebuvo labai dideli... Iki šiol pamenu – kai stojau, buvo trys pretendentai į vieną vietą, tuo tarpu stomatologų programoje tais pačiais metais – septyni į vieną vietą! Sėkmingai įstojau ir kibau į mokslus.

 

Ar pradėjus studijas, o gal ir vėlesniuose kursuose nebuvo aplankiusios mintys, kad atsisėdote ne į savo roges, kad su farmacija Jums galbūt nelabai pakeliui?

Vos pradėjęs mokytis institute, iškart įsitraukiau į aktyvų sportą, priklausiau lengvosios atletikos rinktinei, todėl buvau labai užsiėmęs, neturėjau kada galvoti – tuo keliu einu ar geriau rinktis kitą... Žinot, buvau iš kaimo į didelį miestą atvažiavęs vaikinas, todėl kaip viskas klostėsi, taip ir buvo gerai. Iš pradžių, aišku, lengva nebuvo, bet atsirado daugiau draugų, pažįstamų, dar labai svarbus dalykas – galų gale išmokau mokytis, pradėjau gauti padidintą stipendiją, pajutau, ką reiškia turėti savo pinigų – ko daugiau reikia!

 

Tais laikais po studijų patiems absolventams darbo nereikėjo ieškoti – būdavo paskyrimai. Tačiau visai nebūtinai toks paskyrimas galėjo atitekti į išsvajotąjį didmiestį. Kaip pasisekė Jums?

O aš ir nesiekiau likti didmiestyje! Kadangi dar studijuodamas sukūriau šeimą – vedžiau to paties instituto studentę, būsimąją gydytoją Daivą, – nusižiūrėjau darbo vietą arčiau Biržų – žmonos gimtinės. Baigiantis studijoms nuvažiavau į tuometės Vyriausiosios farmacijos valdybos tarprajoninę kontorą ir išsiaiškinau, kad provizoriaus reikėtų Pasvalio rajono Vaškų ambulatorijos vaistinei. Kaip žinia, Biržų ir Pasvalio rajonai – vienas šalia kito. Valdininkai, beje, labai nustebo, kad aš sutikau vykti dirbti į kaimą!.. Anuomet buvo tokia politika: jei atvyksta dirbti jaunas specialistas su aukštuoju išsilavinimu, farmakotechnikas, ir ypač jei jis jau pensinio amžiaus, turi užleisti vietą...

 

Pirmosios provizoriaus darbo dienos turbūt nepamirštos iki šiol...

Teorinių žinių turėjau pakankamai, tik praktikos trūko. Nors, beje, penktajame kurse praktika tęsėsi net pusę metų. Nedidelėje vaistinėje dirbome trise – aš, farmakotechnikė ir valytoja. Reikėjo ir išdavinėti vaistus, ir gaminti. Sunku nebuvo, nes kaimo vaistinė – tai ne Kauno ar Vilniaus vaistinė, kur vaistų gamyba, galima sakyti, vyksta nuolat, o neretai net žmonių eilutė laukia, kol reikalingi vaistai bus pagaminti.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 6

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.