Higienos instituto Sveikatos informacijos centras išleido periodinį sveikatos statistikos leidinį „Lietuvos gyventojų sveikata ir sveikatos priežiūros įstaigų veikla 2019 m. (išankstiniai duomenys)”. Jame pateikiami pagrindiniai išankstiniai praėjusių metų Lietuvos gyventojų sveikatos ir svesiatos priežiūros įstaigų veiklos rodikliai.

Dalia Teišerskytė: „Mane išgydė Sibiro kaimelio bobulytė…“

2020-05-11

Kas nežinome Dalios Teišerskytės! Subtilaus meninio braižo, lyriškos, jautrios sielos poetė, keliolikos knygų, kelių šimtų estrados dainų tekstų autorė, aktyvi politikos veikėja, puiki sodininkė, drąsi ir pilietiška asmenybė… Tiesa, dar vienas labai svarbus faktas: gyvenanti Kaune, tačiau turbūt dėl visiems suprantamų priežasčių nemėgstanti… krepšinio! Su ponia Dalia kalbamės apie įvairiaspalvį jos gyvenimą ir, žinoma, sveikatą bei jos saugojimą…

 

Miela Dalia, pirmiausia papasakokite apie save mūsų žurnalo ir interneto svetainės emedicina.lt skaitytojams.

 

Gimiau ūkininko ir mokytojos šeimoje. 1946 metais tėvas buvo areštuotas, nuteistas ir po ketverių metų žuvo Taišeto lageryje. Mama su vyresniais vaikais Algimantu ir Danute taip pat buvo ištremti į Sibirą. Mane ir du mano brolius – Eugenijų ir Rimantą – šešerius metus augino senelė. 1950–1953 metais mokiausi Kretingos vidurinėje mokykloje, bet netrukus kartu su Lietuvoje likusia šeima, tai yra visus likusiuosius, ištrėmė į Sibirą. Ten mirė abu mano broliai… Rusijoje baigiau miškų ūkio septynmetę mokyklą, keletą metų dirbau miškų ūkio darbininke. 1962 metais grįžau į Lietuvą. 

 

Grįžusi į Lietuvą apsigyvenote Skuodo krašte?

 

Taip, mokiausi Mosėdžio vakarinėje mokykloje, dirbau daržininkystės ūkyje. Vėliau mokslus tęsiau Kauno technologijos technikume, spaudos technologijos kurse, o dar vėliau baigiau Vilniaus universitetą, įgijau žurnalisto specialybę.

 

Jūs, kaip diplomuota žurnalistė, reiškėtės įvairiose srityse – buvote Kauno centrinio lektoriumo vadove, Kauno menininkų namų direktore, vėliau įsteigėte Madų ir poezijos teatrą, laikraštį vaikams, „Modilinos“ mokymo centrą, redagavote laikraštį „Jaunystė“, žurnalą „Gabija“… Ir staiga paviliojo politika?

 

Taip jau susiklostė gyvenimas… 2000-aisiais buvau išrinkta į Seimą, ten turėjau begalę pareigų, o pagrindinė veikla buvo Švietimo ir mokslo komitete. Kurį laiką dirbau ir Etikos ir procedūrų komisijos pirmininke. Po poros metų mane išrinko į Kauno miesto savivaldybės tarybą, tačiau šio mandato atsisakiau. Seime dirbau iki 2016 metų, tai yra lygiai 16 metų, ir tai, manau, rodo visuomenės pasitikėjimą mano politine veikla.

Šalia politikos man visada buvo svarbi ir visuomeninė veikla. Esu viena iš Moterų partijos kūrėjų, buvau išrinkta tos partijos tarybos pirmininke. Man buvo priimtinos liberalios pažiūros, todėl tapau Liberalų sąjungos nare.

Iki šiol esu gana aktyvi, turiu begalę visuomeninių pareigų – pradedant naryste Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus valdyboje, baigiant Kauno moterų klubu „Ad Astra“ – esu šio klubo prezidentė.

 

Jūs žinoma ir kaip itin kūrybinga asmenybė – esate 14 poezijos ir prozos knygų bei šimtais skaičiuojamų straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose autorė, taip pat tekę dirbti televizijos muzikinio šou vertinimo komisijoje, iki šiol esate Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narė. Kurioje veikloje, kaip sakoma, jaučiatės lyg žuvis vandenyje?  

 

Jeigu trumpai – esu Barbė devyndarbė... Gal todėl nė vieno darbo neatlieku nepriekaištingai... Geriausiai man sekasi dirbti sodyboje – sodinti ir persodinti, sėti ir ravėti, auginti ir rauti, virti ir džiovinti... Mano nuostabioji poetė Marina Cvetajeva rašė kitam genijui Borisui Pasternakui: „Dievas sukūrė jus ąžuolu, o į pasaulį paleido poetu. Tai mane (gal?) atvirkščiai?“ (juokiasi – V. G.).

Kita vertus, jei kalbame apie politiką, kaip jau minėjau, joje buvau 16 metų, bet ten aš jaučiausi ne tiek politikė, ne tiek Seimo narė, kiek kultūros ir švietimo tarnautoja. Dalyvavau visose darbo grupėse, kur buvo kuriami įstatymai, skirti būtent šitiems šventiems reikalams. Pavyko paskelbti Skaitymo, Muziejų, Teatrų, Bibliotekų, Lietuvių kalbos kultūros metus... Jų programos buvo gana dosniai finansuojamos, tuo labai didžiuojuosi. Ir šiaip buvo gražių, prasmingų iniciatyvų. Mėgstu ir, manau, moku dirbti. Žurnalistikoje pastaruoju metu reiškiausi mažiau, bet iki Seimo rašiau tikrai daug. Tiesa, ne visada protingai... Tik visada – drąsiai!

Poezijoje gyvena mano siela ir visos mano dramos bei komedijos. Taip, esu išleidusi 14 knygų, o ruošiamos spausdinti dar dvi. Kai tik galutinai persikraustysiu į naujus namus ir dabartinėje makalynėje surasiu rankraščius, ruošiu knygą... Be to, esu dar mama, močiutė, draugė, valstybės tarnautoja, pensininkė ir... burbeklė (kvatoja – V. G.).

 

Kai tiek pareigų ir įpareigojimų, reikia ir stiprios sveikatos... Kaip laikotės, kaip jaučiatės?

 

Kartais primenu sau, jog man jau 75-eri metai... Bet, kol neprimenu, jaučiuosi pakankamai gerai, kad galėčiau dirbti, keliauti, statytis naujus namus ir planuoti ateitį bent keleriems metams į priekį.

 

Ar visada sveikata buvo nepriekaištinga? Kokios sveikatos problemos kamavo, tarkime, vaikystėje?

 

Žinoma, kad buvo ir ligų, ir problemų... Ir depresijų, ir nevilties, ir skausmo...  Vaikystėje bei paauglystėje sirgau epilepsija – mane išgydė Sibiro kaimelio bobulytė! O gal ir neišgydė, gal liga baigėsi kartu su paauglyste... Bet man patinka tą bobulytę prisiminti ir manyti, jog išgydė ji. Nuo 15 metų turiu migreną. Ją „padovanojau“ sūnui ir anūkui. Bet mes išmokome su tokia savijauta gyventi ir nedarome iš to tragedijų. Bėda tik ta, kad migrena – neprognozuojama, ji gali prasidėti bet kur ir bet kada, todėl visada su savimi turime reikalingų vaistų ir tuokart susitvarkome...

 

Tekę gulėti ligoninėje?

 

Taip, žinoma, tekę. Priežasčių buvo įvairių, bet, ačiū Dievui, nė vienos nebuvo mirtinos.

 

Buvę situacijų, kai jautėtės itin prastai, atrodė, kad neišgyvensite? Jei taip – kas padėjo?

 

Ne, tokio siaubo dėl sveikatos nebuvo. Dėl dvasinių pergyvenimų buvo nemenkų krizių, bet sugebėjau su jomis susitarti. Kas padėjo? Genai, Sibiro universitetai, sūnūs, draugės...

 

Kuo susirgusi gydotės?

 

Visų pirma, gydausi gamta, darbu, knygomis. Bet kartu ir nuoširdžiai vykdau gydytojų paliepimus. Man teko sutikti tik nuostabius, nuoširdžius, humaniškus gydytojus, ir tai yra laimė... Na, dar mėgstu visokių užpiltinių prisigaminti, žolelių pievose prisirinkti, draugams arba vaikams ant peties paverkti...

Sportuoti nemoku ir nemėgstu. Mano judesys turi turėti man suprantamą prasmę – išrauti piktžolę, nugrėbti lapus, nuskinti obuolius, išplauti grindis, nuvažiuoti dviračiu pieno pas kaimynę, ir panašiai...

Labai mėgstu vandenį – sodyboje turiu baseiną, kur maudausi po keliskart per dieną nuo balandžio iki vėlyvo rudens, ypač naktį... O po to – karštos arbatos arba karšto vyno, ir – į lovą su knyga. Tobulas buvimas su savimi, su židinio ugnimi, saulėlydžiais, žydėjimais, bendrystėmis arba prašmatnia vienatve baltame kambaryje...

 

Gal turite kokių išskirtinių, ypatingų receptų, kaip susirgus kuo greičiau pakilti iš patalo?

Manau, kad, be gydytojų receptų, kiekvienas turime ir savų. Bet svarbiausia – niekam nepavydėti, nelinkėti pykčio, nenešioti kryžių ant kupros ir akmenų užantyje.

 

Ar pritartumėte šmaikščiam posakiui, kad visos ligos, išskyrus vieną, išsivysto „nuo nervų“?

 

Taip, yra toks banalus posakis, kad visos ligos nuo nervų, tik viena – nuo meilės... Taip, dvasinė ramybė yra didysis gydytojas. Bet niekas neapsaugotas nuo avarijų, virusų, senatvės, smurto, saviniekos priepuolių, artimų ir svetimų žmonių nemeilės... Visa tai labai padeda atsirasti negeriems dalykams. Bet reikia išmokti ugdyti savyje sienas ir atatrankas. Rasti mėgiamą užsiėmimą, prisiversti išeiti į gamtą, dirbti daug ir prasmingai. Tai tikrai gydo. Patikrinta!

 

Kokia Jūsų nuomonė apie gyduolius, ekstrasensus, aiškiaregius, burtininkus, kurių šiandien Lietuvoje netrūksta?

 

Mano nuomonė apie juos yra dvejopa. Taip, dabar priviso dešimtys visažinių, gydūnų, būrėjų, pranašautojų. Tik duok pinigų ir gausi visą informaciją, net apie tai, ko nėra ir negali būti. Tačiau kai yra labai blogai, labai norisi, kad kas nors pasakytų, koks gėris laukia už slenksčio ir kaip žiauriai bus nubausti visi niekadėjai... Esu taip pasimovusi... Bet sveikas žemaitiškai sibirietiškas užtaisas, laimė, nugalėjo. Ir užtemimas buvo trumpalaikis, ir net juokingas... Bet... Kaip tada pavadinti bobulytę, kuri išgydė mane nuo baisokos ligos? Kaip pavadinti Džuną, kurios rankų ir sielos galią teko laimė patirti?.. Juk yra genialių rašytojų ir yra grafomanų, matyt, ir šioje srityje toks pat surėdymas...

 

Kas, Jūsų nuomone, svarbiausia, kad žmogus kuo ilgiau jaustųsi sveikas ir laimingas?

 

Nežinau. Dirbtinai nieko nepasieksi. Kaip gali jaustis sveikas, jeigu esi nesveikas, ir kaip gali jaustis laimingas, jeigu esi nelaimingas?..

Man atrodo, kad čia kiekvienam savas matas. Vienas nuo slogos mirinėja, kitas – be plaukučių po vieno tokio gydymo yra stiprus ir įkvepiantis...

Mano mama įdiegė man kelias laimės taisykles. Pirma – kuo mažiau turi, tuo lengviau prarasti. Antra – mažos nelaimės atitolina dideles. Trečia – tavo ašaras turi matyti tik tavo pagalvė. Ketvirta – kuo daugiau atiduosi, tuo daugiau gausi. Manau, kad tai neblogi patarimai. Mano mama buvo kieta...

 

 

Išties, negalima nepritarti. Na, o koks yra Jūsų puikios sveikatos, geros savijautos receptas?

 

Ypatingų žinių nei receptų neturiu. Gyvenu, kaip moku. Stengiuosi nešiukšlinti aplink save. Valgau, ką turiu. Geriu viską, išskyrus žuvų taukus. Geriu, beje, taip mažai, kad jaučiu tobulą skonį... Myliu beveik visus. Pykstu retai, bet bjauriai. Dievinu talentingus ir gailiuosi kenkiančių. Žodžiu, esu tokia pat kaip visi. Ir tai nėra blogai...

 

Kalbino Virginija Grigaliūnienė

 

 

Dalios Teišerskytės sveikatos receptas:

 

Valgyti, ką turi

Nešiukšlinti apie save

Mylėti (beveik) visus

Retai pykti

Gailėti kenkiančių

 

 

 

Dalios Teišerskytės eilėraštis (siūlyčiau įdėti kaip kolonėlę šone) – atliepiantis laikmetį

 

Prasilenkimai

Kai protas išeina į dangų,

Dangus nusileidžia į širdį…

Ir skverbias pro uždarą langą

Lakštingalos balsas apgirtęs…

 

Pažaiskim dar kartą draugystę,

Iš meilės dar kartą suloškim –

Kol kraujas tebeteka gyslom, 

Kol kūnas dar gyvas, nors luošas,

 

Kol gaudžia aplinkui griaustiniai,

O liūtys mintis išskalauja,

Kol lūpos nuo žodžių sutinę –

Pradėkim gyventi iš naujo…

 

Bet kas pasikeis pasikeitus?

Ir kas pagailės negailėto?

Ak, gal aš tau viską atleisiu

Ir eisiu namolio iš lėto…

 

Ten laukia šunytis sulytas,

Dūlėja svajonės belytės,

Ten viltys šmėžuoja kampuos…

Atleisk, pamiršau, ką žadėjau, 

Šlaisčiausi su rudenio vėjais,

Pametusi protą dausuos…

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr. 2.

 

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Nuotraukų galerija

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.