Inesos Leščinskienės kelias į farmaciją – „per kančias (agronomiją ir edukologiją) į žvaigždes“...

2018-03-09

Rūdiškėse (Trakų raj.) gyvenanti, o net už 50 kilometrų nuo namų, Trakų Vokės vaistinėje, dirbanti Inesa Leščinskienė pagaliau gali pasidžiaugti sėdinti „savo rogėse“ – apie tokį darbą ji svajojo nuo senų laikų! Tačiau gyvenime ne viską pavyksta sudėlioti taip, kad vėliau nereikėtų daryti korekcijų… Agronomijos studijos tuomečiame Lietuvos žemės ūkio universitete (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas), vėliau ten baigta ir edukologijos studijų programa nė kiek nesumažino Inesos pasiryžimo įgyvendinti seną svajonę – padėti žmonėms…

 

Gerbiama Inesa, jau keliais žodžiais užsiminiau, koks vingiuotas buvo jūsų kelias į farmaciją… Papasakokite apie tai plačiau.

Gimiau ir augau Suvalkijoje, Kudirkos Naumiestyje. Tėvai turėjo nemenką ūkį, todėl neįsivaizdavo kito varianto, kaip kad aš po mokslų grįšiu namo, padėsiu ūkininkauti. O kur daugiau tokių žinių įgysi, jei ne žemės ūkio universitete… Baigiau agronomijos studijas ir, kaip dabar kartais pajuokauju, tuometė ir dabartinė mano veikla beveik nepasikeitė. Tik anksčiau gydydavau augalus, o dabar padedu sveikti žmonėms… Vis dėlto agronomija buvo ne mano, o mano tėvelių didysis noras. Po mokslų ištekėjau ir su vyru Giedriumi išsikraustėme gyventi į Rūdiškes. Čia gyvename iki šiol.

 

Jaunoji agronomė turbūt greitai suvokė, jog čia jai – ne vieta?

Taip, kurį laiką dirbau kooperacijos bendrovėje kokybininke, tikrindavau produkcijos kokybę. Ir jaučiau, kad ne čia turėčiau dirbti… Niekada nebuvo taip, kad dirbčiau tik viename darbe – kartu turėjau veiklos ir darbo biržoje. Nors čia teko nuolat bendrauti su žmonėmis, nepatiko ir šis darbas… Ne, ne žmonės nepatiko – pati veikla. Sausa, neįdomi. Po kurio laiko gavau papildomą darbą „Sodroje“, bet ir ten labai greitai supratau, kad tai – ne mano sritis. Popieriai, monotonija man – ne prie širdies. Tikra nuobodybė. Esu toks žmogus, kuris nori laisvai bendrauti ir, ne mažiau svarbu, jaustis reikalingu, naudingu žmonėms.   

 

Tačiau tada dar nepasirinkote farmacijos – įstojote į edukologijos magistrantūrą?

Mano kolega sužinojo, kad tame pačiame A. Stulginskio universitete, kurį baigiau, priima į nemokamas magistrantūros studijas, todėl, daug negalvojusi, nusprendžiau mokytis edukologijos. Mokiausi dieniniame skyriuje, paskaitos buvo labai įdomios, todėl šio žingsnio nė kiek nesigailiu. Vis dėlto dar per praktiką, kurią atlikau vienoje profesinėje mokykloje, supratau, kad dėstytojo darbas – irgi ne man. Atvirai pasakysiu – mane nuliūdino profesinės mokyklos moksleiviai, jų bendravimas su dėstytoju, elgesys. Taigi, baigusi magistrantūrą, ir toliau ėjau kokybininkės pareigas.

 

Ir štai vieną gražią dieną vyrui Giedriui pasipasakojote apie savo seną svajonę?

Taip ir buvo! Grįžau kartą po darbo namo ir sakau Giedriui – o ką tu į tai, jeigu aš vėl pradėčiau mokytis? Noriu studijuoti farmaciją… Beje, tuo metu man buvo 32 metai, auginome du mažus vaikelius… Giedrius man – na, ir gerai, stok! Jis visada žinojo, kad mane farmacija labai traukia...

 

Kuo jus taip „traukė“ farmacija?

Mūsų pirmagimis buvo labai alergiškas, todėl aš visur, kur tik įmanoma, ieškojau informacijos, kaip tokiam vaikui būtų galima padėti. Tuomet nei gydytojai, nei vaistininkai nelabai ką galėjo patarti... Būdavo, nueinu į vaistinę tepaliuko, o ten nelabai žino, ką tokiam ligoniui pasiūlyti. Smulkiai išsiaiškinusi, kokia sūnaus liga, ėmiau skaityti medicinos literatūrą ir net disertacijas apie ją! Taip ir lindau į mediciną, į farmaciją vis giliau ir giliau... Ir kuo toliau, tuo labiau man visa tai patiko. Vis pagalvodavau – va, šioje srityje aš išties būčiau naudinga, galėčiau kažkam padėti. Nes puikiai supratau, kokia svarbi yra tokia pagalba kenčiančiam žmogui ir jo artimiesiems. Taigi mintis apie farmaciją brandinau maždaug dešimt metų... Su didžiausiu užsidegimu įstojau į Kauno kolegiją, irgi į dieninį skyrių, ir šiemet gavau farmakotechniko diplomą.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 9

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.