Joana Griciūtė nesaugiausiai (sveikatos atžvilgiu) jaučiasi... Amerikoje!

2017-09-21

Kone visuose pasaulio kontinentuose gyvenusi, o šiuo metu apsistojusi saulėtojoje Floridoje (JAV), iš Dzūkijos kilusi diplomuota veterinarijos gydytoja Joana Griciūtė puikiai žino, kaip svarbu tausoti savo sveikatą. Ji jau daug metų radusi „bendrą kalbą“ su laukiniais gyvūnais, todėl tenka saugotis ne tik „žmogiškų“, bet ir „gyvūniškų“ ligų. Kaip Joanai tai pavyksta, kuo apskritai jauną moterį sužavėjo laukinė gamta, kad nepabūgo jokių pavojų, bandysime išsiaiškinti šiame interviu.

 

Miela Joana, papasakokite žurnalo skaitytojams, kokie buvo pirmieji jūsų „žingsniai“ gamtos link?

Gimiau ir augau žaliajame Alytuje. Man labai pasisekė, kad tėvai turėjo (ir dabar tebeturi) vadinamąjį kolektyvinį sodą, kuriame aš leisdavau visas vasaras, savaitgalius. Klaidžiojimas po šalia esantį mišką buvo mano mėgstamiausias užsiėmimas. Tėvams klausti nereikėdavo – jie žinojo, kad mane ras kur nors miške, beieškančią gyvūnų ar valančią upelį... Nuo vaikystės labai mėgau skaityti, domino įvairios temos, bet labiausiai patiko knygos apie gamtą. Stengdavausi kuo daugiau sužinoti apie gyvūnus, augalus ir pan. Viena man pačių įdomiausių knygų buvo „Medicinos enciklopedija“, išleista 1991–1993 metais. Kadangi mano vaikystės metais „Google“ dar nebuvo, ši knyga buvo vienintelis žinių šaltinis. Ją skaitydama praleisdavau valandų valandas. Buvo nepaprastai įdomu kuo daugiau sužinoti apie įvairias ligas, nors tuomet ne viską, apie ką buvo rašoma ir ką perskaitydavau, suprasdavau...

 

Kodėl pasirinkote būtent veterinariją?

Darbas su gyvūnais mane domino nuo mažens, medicina irgi buvo prie širdies, tad veterinarijos studijos buvo labai natūralus pasirinkimas. Niekas net ir nesistebėjo, kai stojau į tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. – V. G.). Veterinarinė medicina apima viską, kas mane domina, – mediciną, gyvūnus ir jų sveikatos problemų sprendimą. Be to, ir galimybę prisidėti prie gyvūnų gerovės kėlimo, o tai man – svarbiausias mano veiklos tikslas.

 

Po studijų aukštojoje mokykloje, kur įgijote veterinarijos gydytojos profesiją, penkerius metus savanoriškai dirbote įvairiuose projektuose Europoje, Azijoje, Afrikoje, Centrinėje Amerikoje. Kas jus pastūmėjo į šią veiklą?

Traukė laukinė gamta – norėjau dirbti su gyvūnais, kurie nėra išveisti žmonių, skirti vienai ar kitai funkcijai atlikti. Laukiniai gyvūnai gyvena, kaip jiems norisi, – žmonių jiems nereikia. Jie nuo žmonių ir jiems nepriklauso. Jie tiesiog gyvena, paklusdami gamtos dėsniams. Mes, žmonės, vis giliau ir giliau skverbiamės į laukiniams gyvūnams priklausančias teritorijas. Kertame medžius, medžiojame žvėris, buvusiuose miškuose ganome galvijus, auginame pasėlius ir pan. Natūralios, laukinės gamtos plotų nuolat mažėja. Ši problema yra opi visame pasaulyje. Jos mastų nelabai įsivaizdavau, kol nepradėjau keliauti. Mano patirtis keliuose kontinentuose atvėrė akis ir padarė didelę įtaką mano dabartiniam gyvenimo būdui.

 

Kokiose šalyse (turbūt beveik visos priklauso trečiojo pasaulio šalims?) buvote laikinai apsigyvenusi ir kaip saugojotės tuose kraštuose siaučiančių infekcijų bei kitų pavojingų ligų?

Gyvenau įvairiose Europos Sąjungos šalyse, bet labiausiai įsimintinos buvo trečiojo pasaulio šalys – Indonezija, Pietų Afrika ir Kosta Rika. Prieš kelionę į Indoneziją teko skiepytis nuo kelių ligų – hepatito A ir B, difterijos, vidurių šiltinės. Labiausiai teko saugotis uodų, nes maliarija yra didelė problema tiek Azijoje, tiek Afrikoje. Man laikinai apsigyvenus Indonezijoje, vietinių darbuotojų mažametis, gal 5 metukų sūnus, susirgo maliarija ir vos išgyveno. Aš maliarijos irgi bijojau, bet nuo jos saugojausi gal tik pirmąsias kelias savaites – vėliau nusiraminau... Skiepai keliaujant reikalingi, bet jie šimtu procentų nuo infekcijos neapsaugo. Visada svarbu laikytis visų atsargumo priemonių, pavyzdžiui, vengti valgyti pakelėse parduodamą maistą. Mano nuomone, profilaktika yra geriausia priemonė neužsikrėsti daugeliu infekcinių ligų.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 5

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.