Legendinis žurnalistas Vidas Mačiulis: „Ligų per gyvenimą įveikiau tiek, kad kitas jau būtų keliskart numiręs...“

2018-06-18

Nepailstantis žurnalistas – Lietuvos krepšinio vaizdo metraštininkas, dokumentinių filmų kūrėjas ir režisierius, TV laidų vedėjas, ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis – neseniai atšventė dvi jubiliejines sukaktis: kūrybinio darbo televizijoje 50-metį ir legendinės laidos „Krepšinio pasaulyje“ 25-metį. Tiek daug aktyvios kasdienės veiklos, regis, nesuderinama su nepriekaištinga savijauta, tačiau Vidas visada – su šypsena, puikiai nusiteikęs, jo galvoje nuolat sukasi dešimtys naujų idėjų... Paradoksas, tačiau Vidas per gyvenimą patyrė tiek sveikatos bėdų, kad, kaip juokauja, kitas jau būtų keliskart numiręs... O jam įtemptas, stresais ir ekstremaliais netikėtumais „pagardintas“ darbas (ko žurnalistikoje neišvengsi!) – lyg dar vieni efektyvūs vaistai kūnui ir sielai, be kurių neiškenčia nė dienos!

Pokalbio metu Vidas Mačiulis ne kartą dėkojo jam padėjusiems tradicinės ir netradicinės medicinos atstovams bei vis pabrėždavo, kad stiprybės atsargomis pasipildo ne tik nuolat rūpindamasis savo sveikata, bet ir… daug dirbdamas!

 

Mielas Vidai, leisiu sau papokštauti – turbūt nėra ligų, kuriomis nesate sirgęs… O kokia Jūsų sveikata šiandien? Kaip jaučiatės?

Jei kas nors pažiūrėtų į mano pasą ir įvertintų mano dabartinę savijautą, turbūt pasakytų, kad viskas man gerai (juokiasi). Iš tikrųjų galiu ir aš tai patvirtinti – šiandien jaučiuosi gana gerai. Anądien nuvažiavau 500 kilometrų automobiliu, nufilmavau krepšinio rungtynes, po to buvau spaudos konferencijoje, tą patį vakarą dalyvavau knygos pristatyme. Atlaikiau išties nemenką krūvį – nežinau, ar tiek jaunas kolega atlaikytų... Be to, vis dar jaučiuosi esąs šviesaus proto, nepuola Alzheimeris – atsimenu ir ką vakar veikiau, ir kuo prieš metus užsiėmiau; ir prieš daug metų sutiktų žmonių pavardės iš atminties neišsitrynę – tai ko daugiau norėti!?   

 

Skųstis prasta savijauta, bloga sveikata – ne Vidui Mačiuliui. Atrodo, net ir rimtų sveikatos sutrikimų niekada nesureikšminate. Ir nemažindamas tempo darbuojatės toliau...

Jei nebūčiau laiku kreipęsis į medikus, šiandien būčiau arba invalidas, arba jau seniai gulėčiau kapuose... Aš tokį „ligų kryžių“ visą gyvenimą nešiau, kad kitas sunkiai įsivaizduotų... Pirmoji rimta liga mane užpuolė, kai neturėjau nė penkerių metų. Pamenu, su dabar jau amžiną atilsį tėveliu iš Raudondvario, kur gyvenome, pėsčiomis nuėjome į Romainius, į tuberkuliozės ligoninę. Garsus to meto gydytojas Barkauskas tėveliui tiesiai pasakė: „Dar pusmetis delsimo, ir vaiko neturėtumėt“. Skyrė gydymą, ir sekinančios ligos pavyko atsikratyti.

 

Tuberkuliozė buvo tik „pumpurėliai“, palyginti su tuo, kas Jūsų laukė ateityje...

Mokiausi, regis, dešimtoje klasėje, kai pradėjo varginti stiprūs skausmai pilvo srityje, ties duobute. Vienas mokytojas prisiminė, kad kadaise sirgo gelta ir, pagulėjęs infekcinėje ligoninėje Kaune, Aukštaičių g., pasveiko. Jis man pasakė – tau irgi bus geltligė, važiuok į tą infekcinę. Nuvažiavau, paguldė, atliko baisiai nemalonius tyrimus, skyrė gydymą, bet ne nuo geltos... Niekas nepadėjo – man vis blogai, ir blogai, ir labai blogai...  Tik po daugybės pakartotinių tyrimų ir aiškinimųsi nustatė, kad man didelius skausmus sukelia apendiksas – net 18 cm ilgio kirmėlinė atauga, kuri buvo palindusi po žarnynu, erzino kepenis, o tai ir kėlė didelį skausmą. Apendicitą išoperavo, ir iškart akyse prašviesėjo...

Praėjo kiek laiko – jau dirbau televizijoje, atsimenu, filmą suku, o širdį tik dilgt, dilgt... Man pasisekė, nes tuo metu buvau pas seserį Modestą. Dar kelios minutės, ir kritau be sąmonės. Nutiko lygiai taip pat, kaip kadaise Arvydui Saboniui – priešinfarktinė būsena... Sesuo – medikė, tai iškart suprato, kas man yra, skubiai buvau pristatytas į Kauno klinikas, paguldytas į reanimacijos skyrių, praleidau ten kelias paras. Profesorius Z. Januškevičius klinikose tada mane išgelbėjo, šiaip taip išsikapanojau... O kur dar laikas, praleistas tų pačių Kauno klinikų gastroenterologiniame skyriuje, kai aiškinosi nepakeliamų skausmų šone priežastis, kai operavo tulžį, gydė ūmų kasos uždegimą...

 

Dar viena liga, atėmusi nemažai jėgų, buvo klastingasis hepatito C virusas?

Kadangi nuolat persekiojo visokie sveikatos sutrikimai, studijų laikų kurso draugės vyras, docentas, rekomendavo tuo metu buvusį labai madingą organizmo stiprinimo būdą, esą labai populiarų Jungtinėse Amerikos Valstijose – dvi savaites lašinti kraujo. Susigundžiau. Ir įlašino man... hepatito C virusą! Va čia tai atkentėjau! Pusę metų gėriau stiprius vaistus, pasireiškė visi jų šalutiniai poveikiai, kokie tik nurodyti informaciniame lapelyje! Buvo dienų, kai galvojau viską trenksiu, kaip bus, taip… Vėl ačiū gydytojams – rūpinosi manimi kaip mažu vaiku, palaikė, kiek galėdami padėjo, gydė pagal naujausias metodikas, – ir vėl pamažu išsikapsčiau… Esu apskaičiavęs, kad Kauno klinikose ir reabilitacijoje po ligų praleidau ištisus trejus metus!

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2018 Nr. 4

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.