„Lietuvoje pasigendu farmacininkus ginančių organizacijų aktyvumo...“

2018-09-05

Iš Libano į Lietuvą 2000-aisiais studijuoti atvykęs Omar Haffar tada nė minties neturėjo, kad mūsų šalis jam taps antrąja tėvyne. Prabėgus 18 metų jis Lietuvoje jaučiasi lyg namuose. Tam priežasčių Omar turi daugiau nei reikia: ir gamta patinka, ir žmonės; ir daug draugų susirado, ir kolegos geranoriški... O turbūt svarbiausia – kad čia sutiko mylimą moterį, susituokė su ja ir jau augina ketvirtus metukus įpusėjusią dukrytę Andželiną... Vis dėlto apie senatvę Lietuvoje Omar negalvoja – kosmopolitiškoms pažiūroms prijaučiantis libanietis puoselėja svajonę su šeima išvykti gyventi ir dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas...

 

Mielas Omar, papasakokite mūsų skaitytojams apie save...

Gimiau ir augau Šiaurės Libane, Tripolio mieste, visai netoli – kerinčio grožio kalnai. Turiu vyresnį brolį Nazem. Mano tėtis – inžinierius, o mama dirba banke. Kiek man metų? Su matematika, žinokit, ne itin – tuoj suskaičiuosiu (šypteli). Jau trisdešimt aštuoneri... Šiuo metu su šeima gyvenu Marijampolėje, o dirbu Kalvarijos savivaldybės vaistinėje. Farmacija – tik dalis mano veiklos. Dar investuoju į nekilnojamąjį turtą, ieškau, ką pigiau nupirkti ir brangiau parduoti. Verslas traukė nuo mažų dienų.

 

Kaip atsidūrėte Lietuvoje? Ar Lietuva buvo ta šalis, kurioje norėjote įsikurti? O gal čia apsigyvenote visiškai atsitiktinai?

Tikslesnis ir teisingesnis būtų antrasis variantas... Pradėsiu „iš toliau“. Mano vyresnysis brolis Nazem labai norėjo tapti odontologu-ortodontu, tačiau Libano universitete tokios studijos yra nepaprastai brangios. Jis pasidomėjo, kokia situacija yra Europos universitetuose, ir išsiaiškino, kad Kauno medicinos institute – taip jis tada vadinosi – odontologiją studijuoti kainuotų mažiausiai triskart pigiau, o atsiliepimai apie studijų kokybę – kuo puikiausi. Taigi, ilgai negalvojęs, 1996 metais jis išvyko į Lietuvą, įstojo į išsvajotąją odontologiją... Aš prie brolio buvau labai prisirišęs, liūdna buvo be jo gyventi, todėl veržiausi iš paskos. Baigęs privačią mokyklą, panorau irgi mokytis Lietuvoje. Tik kokią profesiją rinktis? Nusprendžiau pasekti tėčio pėdomis – Vilniuje studijuoti inžineriją. Šios studijos Lietuvoje irgi buvo kur kas pigesnės nei Libane. Tiesa, Vilniuje ilgai neužsibuvau – brolio reikėjo šalia, o ne kitame mieste... Po poros mėnesių perstojau į Kauno medicinos universitetą, į farmaciją.

 

Kodėl patraukė būtent farmacija? Gal ne tiek būsima specialybė rūpėjo, kiek tai, kad galėsite mokytis toje pačioje aukštojoje mokykloje, kokią pasirinko vyresnysis brolis?

Aišku, tai, kad Kaune studijavo brolis, turėjo didelę įtaką... Pasidomėjau, ką tame Kauno universitete dar galima studijuoti, ir susimąsčiau – o kodėl nepasirinkus farmacijos? Baigęs studijas, grįžčiau į Libaną, brolis įkurtų odontologijos kliniką, aš joje – privačią vaistinę, viskas būtų vienoje vietoje, ramiai sau abu dirbtume.

 

Bet šiandien jūsų brolis gyvena ir dirba Libane, o jūs – Lietuvoje...

Brolis, kaip ir buvo suplanavęs, sėkmingai baigė odontologiją, po to – ortodontijos specializaciją, grįžo namo ir pradėjo dirbti. Tiesa, pradžia jam nebuvo lengva, nes reikėjo susirasti klientų, įgyti jų pasitikėjimą, todėl kurį laiką teko migruoti dviejose šalyse: dvi savaites dirbti Libane, kitas dvi savaites – kaimyninėje Saudo Arabijoje... Dabar jis jau turi savo kliniką, šalyje yra gerai žinomas ir puikiai vertinamas specialistas. Na, o aš kurį laiką irgi laikiausi savo plano – po farmacijos studijų grįžau namo, įkūriau savo vaistinę. Bet man labiau norėjosi aktyvesnio darbo, pokyčių. Vaistinėje liko dirbti tik mano pasamdyti specialistai, o aš išvažiavau į Dubajų. Ten įsidarbinau ligoninėje, klinikinės farmacijos srityje. Bet ir čia pasijutau sėdįs ne savo rogėse... Po pusmečio viską mečiau ir su draugu įsikūriau Katare.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2018 Nr. 5

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.