Medikamentinė pagalba veiksmingai gydyti erekcijos sutrikimus

2018-08-13

Seksualinis žmogaus aktyvumas yra nenuginčijamai svarbus jo gyvenimo kokybę lemiantis veiksnys. Emocinis prisirišimas, meilė poros gyvenime išreiškiama per intymumą, kaip galimybę žmonėms tapti dar labiau artimesniems, geriau vienas kitą pažinti. Šiam vyksmui labai svarbi tiek bendra žmogaus sveikatos būklė, tiek darnus lytinių organų funkcionavimas. Natūralu, kad žmogus, patiriantis tam tikrų seksualinės funkcijos sutrikimų, jaučia stiprų nerimą, nepasitikėjimą savo jėgomis, o pasitenkinimą gyvenimu aptemdo nesėkmės baimė, trukdanti užmegzti ar palaikyti santykius su partneriu.

 

Seksualinės funkcijos sutrikimai gali pasireikšti ir moterims, ir vyrams. Pastarąją lytį dažniausiai vargina sumažėjęs lytinis potraukis (libido), ejakuliacijos ir erekcijos sutrikimai. Įvairių šaltinių duomenimis, sunkumų intymiame gyvenime dažniau patiria vyresni nei 40 metų vyrai, jų dažniui priklausant nuo amžiaus: ilgainiui vyrai seksualinių sutrikimų patiria dažniau [1]. Nepaisant to, erekcijos sutrikimai nėra tik vyresniųjų problema, ji gali varginti ir jaunesnius vyrus: Seksualinės medicinos žurnale publikuotų epidemiologinių tyrimų duomenimis, ši patologija jaunesniems nei 40 metų vyrams pasireiškia 1–10 proc. atvejų [2]. Ilgėjant gyvenimo trukmei mūsų visuomenėje daugėja vyresnio amžiaus žmonių, todėl įvairių seksualinių sutrikimų, taip pat erekcijos, dažnis neišvengiamai didės. Jungtinių Tautų (angl. United Nations, UN) duomenimis, 2025 m. visame pasaulyje gyvens apie 356 mln. vyresnių nei 65 m. amžiaus vyrų, o tai, lyginant su 1999 m., net 197 mln. daugiau. Anot 1999 m. Anglijoje atlikto mokslinio tyrimo, 2025 m., išaugus vyresnių nei 65 m. pasaulyje gyvenančių amžiaus vyrų populiacijai, erekcijos sutrikimai, numanoma, vargins apie 170 mln. [3].

 

Erekcijos fiziologija

Erekcija – tai varpos sustandėjimas ir padidėjimas, kada, parasimpatinei nervų sistemai dirginant erektilinį audinį, į ją gausiau priplūsta kraujo. Poriniai varpos akytkūniai susideda iš skaidulinio jungiamojo audinio, kurio skaidulos persipina ir suformuoja ertmes, suteikdamos jiems kempinės išvaizdą. Erekcijos metu į šias ertmes priplūsta kraujo, todėl stipriai padidėja vidinis spaudimas, tačiau veninė kraujotaka, atvirkščiai, sulėtėja. Šie du vyksmai ir užtikrina pakankamą varpos erekciją.

Svarbią funkciją šiame procese atlieka natrio oksidas (NO). Ši aktyvi medžiaga išsiskiria iš varpos akytkūnio arterijas inervuojančių parasimpatinių nervinių galūnių. Jos veikimas skatina guanazino monofosfato (GMP) gamybą. Erekcijos pabaigą inicijuoja fermentas fosfodiesterazė 5: jai suskaidžius visą GMP, pasibaigia ir NO sąlygotas kraujagyslių išsiplėtimas varpos akytkūniuose, o veninė kraujotaka vėl pagreitėja.

 

Erekcijos sutrikimas ir jį lemiantys veiksniai

Erekcijos sutrikimas apibrėžiamas kaip negebėjimas pasiekti ir (arba) palaikyti pakankamo varpos sustandėjimo, reikalingo visaverčiam lytiniam aktui atlikti. Ilgą laiką buvo manoma, kad erekcijos sutrikimas – tik psichologinių ar gyvenimo būdo veiksnių nulemta seksualinė problema. Dabar jau žinoma, kad vyro seksualinę funkciją lemia ne tik psichologiniai veiksniai, bet ir kraujagyslinių, nervinių ir hormoninių veiksnių visuma, todėl erekcijos sutrikimas išties gali būti įvairialypis. Psichogeninės kilmės erekcijos sutrikimą gali sukelti stiprūs neigiami praeityje patirti vyro išgyvenimai, nepakankamas lytinis švietimas, fizinė ar psichikos negalia. Jų poveikį įprastai sustiprina papildomos asmens gyvenimo aplinkybės, pavyzdžiui: išgyvenamos poros santykių problemos ar žinių apie erekcijos gydymo galimybes stoka [4].

Erekcijos sutrikimo vystymuisi įtakos turi ir nervų sistemos ligos. Dažniausiai šis sutrikimas pasireiškia išsėtine skleroze, epilepsija, Parkinsono, Alzhaimerio ligomis sergantiems vyrams, taip pat patyrusiems insultą ar nugaros smegenų traumą.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2018 Nr. 2

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.