Rašytojas Algimantas Čekuolis – ne tik apie savijautą jūroje ir Gyvenimo perspektyvos „profilaktiką“...

2017-06-07

Rašytojui, vertėjui, gidui, keliautojui, žurnalistui, vyriausio pasaulyje TV laidų vedėjo titulo iki šiol niekam neperleidusiam Algimantui Čekuoliui pastarieji keli mėnesiai buvo ne itin sėkmingi. Pernykščio lapkričio viduryje netikėtai patyręs sunkią traumą, jis gydosi iki šiol. „Farmacijos ir laiko“ žurnalistė Virginija Grigaliūnienė garsų Lietuvos žmogų surado Abromiškių sanatorijoje, kur jis tuo metu, anot jo paties, „intensyviai reabilitavosi“... Kalbamės su rašytoju apie sveikatą ir jos saugojimą, apie traumas ir jų padarinius, apie svarbiausius veiksnius, lemiančius žmogaus atsparumą ligoms, ir kitus su sveikatinimu susijusius dalykus... 

 

Gerbiamas rašytojau, kaip jaučiatės? Matau, kad net ir patyręs sunkią traumą neprarandate geros nuotaikos, optimizmo!

Ačiū, jaučiuosi visai neblogai, tik niekaip negaliu susitaikyti su tuo, kad tą nelemtą lapkričio dieną parkritau, kaip sakoma, lygioje vietoje! Eidamas šaligatviu iš niekur nieko nugriuvau – atskilo dalis dubens kaulo. Tai dabar man tą pažeistą kaulą bando „sulipdyti“. Jau ne vieną mėnesį voliojuosi ligoninėse – iš pradžių Vilniuje, o dabar čia, Abromiškių sanatorijoje.

 

Fizinės reabilitacijos procedūros, ypač kai sunkiau judėti, turbūt labai nuvargina?

Procedūros nėra sunkios, nes visas veiksmas sukasi tik apie tą sužalotą vietą. Kaulo jos negydo, nes kaulo juk nesusiūsi, jis turi suaugti pats. Procedūrų dėka stiprėja raumenys aplink pažeistą kaulą, taip pat sausgyslės, jungtys, na, visos mėsos aplinkui.

 

Ko gero, per visą gyvenimą tai yra sunkiausia Jūsų patirta trauma?

Ne, ši dar ne tokia baisi (juokiasi). Prieš keletą metų turėjau didesnę bėdą – susižalojau stuburo slankstelį. Gydymasis užtruko dar ilgiau! Bet aš esu kitoks nei visi ligoniai – kaulus sugebu traumuoti netraumuodamas raumenų. Tai labai palengvina savijautą gydantis traumą, padeda greičiau sugrįžti į ankstesnes vėžes.

 

Jei ne šios dvi traumos, savo sveikatą turbūt vertintumėte visai neblogai? Juk daug metų buvote jūreivis, o šios profesijos atstovai, žinia, pasižymi geležine sveikata…

Jūroje „gyvenau“ vienuolika metų, o tai jau tikrai nemažai… Daug laiko dirbau žvejų laivyne, reikėdavo pervaryti laivus iš Baltijos jūros per Arkties vandenyną į Kamčiatką. Žvejų laivuose beveik viskas mechanizuota, todėl buvo svarbiausia turėti galvą ant pečių ir nė akimirkai neprarasti budrumo – kur nors neįkišti rankos ar kojos, nesusižaloti.

 

Vadinasi, jūreivis turėtų būti labai stiprus ne tik fiziškai, bet ir psichiškai?

Dvasinė stiprybė iš tiesų labai reikalinga. Juk ilgi reisai pirmiausia „kerta“ per psichiką. Pamenu, gal buvo 1950-ųjų pabaiga. Mūsų laivas vandenyse išbuvęs net devynis mėnesius! Įsivaizduojate – tiek laiko neįplaukęs nė į vieną uostą! Tiesiog jūroje kitiems prie mūsų laivo prisišvartavusiems laivams perduodavome sugautą žuvį, iš jų pasiimdavome ledo, druskos ir – toliau žvejodavome! Patikėkite, ne kiekvienas gali tiek laiko vandenyne ištverti… Dėl to aš nė kiek nesistebiu, kai pagaliau sugrįžę į uostą jūreiviai ima savęs nekontroliuoti, beprotiškai šėlsta, o kai kurie prageria viską, ką per tą reisą uždirbo! Ne išimtis buvau ir aš, tiesa, mano gelbėjimosi virvelė buvo kiek ilgesnė: žinodavau, kad į jūrą atėjau savo noru, vienam reisui, kad štai nuplauksime iš Klaipėdos į Murmanską, Kaliningradą ar Vladivostoką – ten iškart su manimi atsiskaitys, išmokės algą ir – sudie, aš jūsų daugiau nepažįstu… Lygiai taip pat savanoriškai galėjau apsispręsti dar vienam reisui… Tai labai didelis pranašumas prieš kitus jūreivius, kurie neturėjo kito pasirinkimo: reisas, po to krante – atostogos, po atostogų – vėl į laivą… Nes nieko kito jie nemokėjo… Dar vienas mano pranašumas buvo tas, kad aš laive pusiau paslapčiomis, užsidengęs kaldra, kad nesišaipytų kiti jūreiviai, viską kruopščiai užsirašinėdavau.

Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 3

LRT nuotr. - A. Čekuolis

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.