Siekiant pagerinti greitosios medicinos pagalbos (GMP) paslaugų kokybę ir prieinamumą Lietuvos gyventojams bei sudaryti geresnes darbo sąlygas GMP darbuotojams, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga siūlo, kaip būtų galima koreguoti GMP paslaugų organizavimą visoje Lietuvoje. Tuo tikslu suinteresuotos grupės ir visuomenė kviečiami viešai diskusijai, siekiant tartis ir ieškoti geriausių sprendimų.

Mano grupė. Inga Norkienė, vaistininkė, „Lietuvos metų vaistininkas 2018“ finalinio etapo dalyvė

2020-01-13

MANO GRUPĖ

 

Inga Norkienė

BENU Vaistinė Lietuva vaistininkė, rinkimų „Lietuvos metų vaistininkas 2018“ finalinio turo dalyvė

 

Pirmasis įspūdis apie grupę

 

Mokytis farmacijos į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą įstojau iškart po vidurinės mokyklos, 1992 metais, studijas baigiau 1997 metais. Mano grupėje iš pradžių buvo 20 studentų, bet netrukus ją padalijo į dvi dalis, taigi, likome dešimt: 8 merginos ir 2 vaikinai.

Pirmasis įspūdis apie grupės draugus buvo gal kiek apgaulingas: vieni atrodė pasikėlę, pasipūtę, mintyse pagalvojau, kad galbūt aš su jais niekada neturėsiu jokių reikalų, o kiti – paprasti, draugiški, nuoširdūs... Tiesa, laikui bėgant, tie „pasipūtėliai“ pasikeitė į gerąją pusę, arba, ko gero, mano pirmasis įspūdis apie juos buvo klaidingas... Labai greitai visi tapome puikiais draugais...

 

Dėstytojas

 

Iki šių dienų prisimenu ir geru žodžiu miniu labai daug dėstytojų. Kiekvienas iš jų buvo kuo nors įsimintinas, o bendri bruožai – geranoriškumas. Pirmiausia norėčiau paminėti profesorius Nijolę ir Arūną Savickus – jie skleidė ypatingą šilumą.

Iki šiol prisimenu dabar jau a. a. profesorių Algį Mickį, ypač jo skambų juoką ir geras emocijas. Biologijos dėstytojas Vytautas Meškelevičius įstrigo studentus labai gerai nuteikiančiu humoru ir taikliomis citatomis. Pamenu iki šiol, kaip jis sakydavo: „Studentas – kaip sūris. Jei nespausi, nieko nesigaus“.

Citatomis išsiskyrė ir profesorius V. Brasiūnas, kuris, beje, labai mėgdavo punktualumą – į jo paskaitas ateidavome gerokai anksčiau. Kartą studentams laboratorijoje teko ilgai stovėti, o jis ilgai aiškino naują temą. Buvo labai šilta, pavargau stovėti, tiesiog kojos nelaikė – ėmiau ir atsisėdau. O jis ir sako: „Na va,  kaip teisingai pasielgei – jei gali sėdėti, nestovėk“. Tuo momentu pasidarė nejauku, o vėliau supratau, kokie tai prasmingi, metaforiški žodžiai. Iki šiol jais gyvenime vadovaujuosi!

Visam gyvenimui įsiminė ir tuomečio Farmacijos fakulteto dekano F. Malinausko žodžiai, kuriuos išgirdau mokydamasi pirmajame kurse. Jis pasakė, kad mes, jaunimas – inteligentijos žiedas, tautos ateitis, todėl vyresniųjų kolegų negalime nuvilti. Tokių žodžių neįmanoma pamiršti... 

Be abejo, puikiai prisimenu ir profesorių Eduardą Tarasevičių, kuris su studentais bendraudavo ypač pagarbiai, kolegiškai. Vidmantas Dirsė dėstė chemijos dalyką – irgi paliko tik geriausius prisiminimus... Žodžiu, net norėdama negalėčiau įvardyti dėstytojo, kuris būtų įsiminęs ne iš gerosios pusės. Net visų studentų siaubo – mikrobiologijos – dėstytoja A. Čerkašina nepaliko blogų prisiminimų, visiems grupės draugams pavyko be problemų šį mokomąjį dalyką atsiskaityti, nors kitose grupėse, girdėjome, buvo aimanų...

 

Įvykis

 

Mokiausi pirmajame kurse... Taip nutiko, kad vienas grupės draugas, jau nebepamenu, mergina ar vaikinas, laboratorijoje netyčia sudaužė termometrą. Po šios nelaimės jis nuėjo prie dėstytojos ir pasisakė, kas nutiko, paklausė, ką daryti. Tai išgirdusi, dėstytoja nieko neatsakiusi akimirksniu išbėgo iš laboratorijos. Netrukus pasirodė laborantė, viską sutvarkė ir užsiminė, kad ta mūsų dėstytoja yra labai alergiška gyvsidabriui...  Po kurio laiko ta pati dėstytoja laboratorijoje priiminėjo atsiskaitymus. Kažkuris iš studentų prisiminė ankstesnį atvejį ir negražiai pajuokavo – jis dėstytojai sumelavo, kad sudaužė termometrą! Ir vėl ta dėstytoja skubiai išbėgo iš patalpos. Mums tada buvo smagu – atsiskaityti tądien taip ir nereikėjo, o vis dėlto kaip negražiai pasielgėme, pasinaudojome kito sveikatos problemomis... Buvome jauni ir kvaili...

 

Egzaminas

 

Egzaminai man, galima sakyti, visi buvo „su laiminga pabaiga“, o nuo kai kurių apskritai atleisdavo, nes gerai mokiausi. Tiesa, pirmajame kurse vieną egzaminą, fiziologiją, išlaikiau tik šešetui, bet tai buvo išties sunkus medicininis dalykas. Niekada per egzaminus nenusirašinėdavau – būtų buvę didelė gėda taip gudrauti.

 

 

Užrašė Virginija Grigaliūnienė

 

 

Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“  2019  Nr. 6

 

© 2006 Visos teisės saugomos.