Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per pirmuosius keturis šių metų mėnesius (sausio - balandžio mėn.) nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės pasiskiepijo dvigubai daugiau asmenų nei pernai per tą patį laikotarpį atitinkamai 28 061 ir 13 553 asmenys.

Gediminas Kaušinis: „Nesu geresnis už kitus vaistininkus...“

2019-04-24

Gražaus stoto, skvarbaus žvilgsnio, dėmesingas ir keliantis pasitikėjimą – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti vieną iš trijų pernai vykusių „Lietuvos metų vaistininko“ rinkimų nugalėtojų – sidabrinį ženklelį ir diplomą pelniusį vaistininką Gediminą Kaušinį.  Na, o įvertinus Gedimino pasakytus žodžius, kad jis nesijaučiąs geresnis už kitus kolegas, galima pasidžiaugti ir puikiomis jo būdo savybėmis – kuklumu, paprastumu, nuoširdumu...

Gediminas Kaušinis dirba T. Barauskio vaistinėje Panevėžyje ir jos filiale Pušalote, Pasvalio rajone. Jei priešpiet vaistininkas „išdavinėja  sveikatą“ pušalotiškiams, tai po pietų jį jau galima rasti prie vaistinės prekystalio Panevėžyje. Ir atvirkščiai...

Su vienu iš geriausių šalies vaistininkų kalbamės apie jo kelią į farmaciją, apie kilnios profesijos misiją, vaistininkystės džiaugsmus ir rūpesčius bei, žinoma, ateities planus...

Mielas Gediminai, „Lietuvos metų vaistininko“ konkurso organizatorių vardu dar kartą sveikinu puikiai pasirodžius rinkimuose ir sulaukus garbingo įvertinimo. Kodėl kolegos jus pasiūlė nominuoti geriausiu vaistininku, paklausiu pokalbio pabaigoje, o dabar mūsų žurnalo skaitytojams ir interneto svetainės emedicina.lt lankytojams papasakokite apie save. Ar labai duobėtas buvo jūsų kelias į vaistininkystę?

Pirmiausia noriu pasakyti, kad farmacijos studijų programa buvo mano pirmasis pasirinkimas, o ne atsarginis variantas, jei neįstočiau į mediciną ar kitą populiarią studijų kryptį. Todėl duobių tame kelyje tikrai nebuvo... Tai turbūt kartu ir bene svariausias įrodymas, kad ši specialybė mane traukė iš pašaukimo.

Gimiau, augau ir mokiausi Vilniuje. Mano mama Zofija Kaušinienė dirbo medicinos seserimi vienoje sostinės ligoninėje, todėl po pamokų neretai užsukdavau pas ją į darbą. Sukiodamasis kabinete, visada stebėdavau, ką mama veikia, stengdavausi jai padėti – kartu rūšiuodavome vaistus. Man tai buvo be galo įdomu... Mama dažnai papasakodavo apie ligoninės vaistinę, apie joje dirbančius žmones, apie tai, kaip pagal senąsias vaistų receptūras jų pagaminti vaistai padėdavo ligoniams, ir tai man darė vis stipresnį įspūdį, kokia kilni yra vaistininko profesija, vaistininko priedermė, vaistininko misija... Kuo toliau, tuo labiau žavėjausi šia profesija, todėl baigęs vidurinę mokyklą jau tvirtai žinojau, kokias studijas rinksiuosi.

Vadinasi, teko iš Vilniaus laikinai keltis gyventi į Kauną?

Taip, nes tais laikais aukštuosius farmacijos mokslus buvo galima įgyti tik universitete Kaune. Mano kurse buvo apie 50 studentų, grupėje – 12. Trečdalis – vaikinai. Studijas baigiau 2000 metais – tai buvo antroji laida, kuri išleido jau ne provizorius, o vaistininkus. Paskyrimo atidirbti tam tikroje vietoje taip pat jau nebuvo – darbą turėjome susirasti patys.

Ir kaip čia nutiko, kad nuėjote dirbti ne į vaistinę, o į farmacijos verslo įmonę, kuri užsiėmė importuojamų preparatų registracija? Juk tai labiau vadybininko, o ne farmacijos specialisto darbas!

Vaistinėje Vilniuje buvau atlikęs praktiką dar studijų metais, todėl darbas vaistinėje man nebuvo nežinomas, nepažįstamas. Ypač imponavo vaistų gamyba, deja, tuo laiku vaistinių preparatų gamybos apimtys vaistinėse pastebimai menko, kai kuriose vaistinėse vaistų gamybos buvo išvis atsisakyta. Ne paslaptis ir tai, kad pradedančiam dirbti, patirties stokojančiam specialistui nebuvo galima tikėtis geresnio atlyginimo – drįsčiau manyti, kad situacija atlyginimų klausimu to meto vaistinėse buvo dar prastesnė negu dabar… O štai didmenine vaistų prekyba užsiimanti kompanija šiuo klausimu teikė daugiau vilčių. Ją ir pasirinkau. Taip, tai buvo labiau popierinis darbas – iš Rusijos atvežamų preparatų registracija Lietuvoje. Aš ėjau už šį darbą atsakingo vaistininko pavaduotojo pareigas.

Taigi bendravimą su vaistinės klientais, jų konsultacijas teko pamiršti?

Darbo tiesiogiai su žmonėmis, be abejo, man labai trūko, tokia veikla mane visada labai traukė. To įrodymas – kad po užsitęsusios migracijos farmacijos kompanijose ir atstovybėse, 2008 metais vėl atsigręžiau į vaistinę – įsidarbinau viename didžiausių vaistinių tinklų. Jeigu dar atviriau, darbas tose atstovybėse man tiesiog „atsistojo skersai gerklę“. Juk tai nebuvo vaistininko darbas… Greičiausiai dėl to aš ilgus metus ir stengiausi išsaugoti vaistininko licenciją, be kurios nebūčiau galėjęs grįžti į vaistinę. Taigi pradėjau dirbti tą darbą, kuris buvo labiausiai prie širdies – išdavinėjau vaistus, konsultavau pacientus, rūpinausi vaistinės asortimento papildymu… 

Pakeitus darbą, teko kraustytis į kitą Lietuvos regioną?

Taip, sostinę iškeičiau į Panevėžį. Šiame mieste buvau lankęsis ir anksčiau, jis paliko puikų įspūdį, todėl nebuvo jokios nostalgijos Vilniui. Jau daugiau kaip dešimt metų esu panevėžietis… Per šį laiką ieškojau savęs keliuose vaistinių tinkluose, o nuo praėjusių metų vidurio pradėjau dirbti nepriklausomoje T. Barauskio vaistinėje. Darbas vaistinėje – būtent tai, apie ką aš nuo jaunystės ir svajojau… Tiesa, neturiu galvoje vaistų pakuočių išdavimo ir kasos čekio už prekę išmušimo – labai gerai jaučiuosi konsultuodamas vaistinės klientus. Būtent tuo vaistininkas ir turi užsiimti.

Kadangi teko dirbti ir vadinamosiose tinklinėse vaistinėse, ir nepriklausomoje vaistinėje, ar galėtumėte pasakyti, kokie yra skirtumai? Kuo tinklinė vaistinė kitokia nei nepriklausoma?

Skirtumas turbūt tas, kad yra kitokie prioritetai. Jei tinklinėse vaistinėse labai svarbu vykdyti pardavimų planus, parduoti kuo daugiau tam tikru ženklu pažymėtų vaistinės prekių, tai nepriklausomoje vaistinėje akcentas – padėti žmogui išspręsti jo sveikatos problemas. Tiesa, siekdama išgyventi, išlikti, nepasiduoti tinklams, ir nepriklausoma vaistinė imasi įvairių priemonių, kaip pritraukti klientus. Viena vertus, stengiamės teikti aukščiausio lygio konsultacijas, kad žmonės pas mus sugrįžtų, o, antra, kaip ir didieji tinklai, siūlome akcijas, išleidžiame akcijų žurnaliuką... Tik, aišku, mūsų galimybės piginti tam tikrus preparatus yra mažesnės… Manau, svarbiausia yra dirbti ne valdiškai – tada netrūks ir vaistinės lankytojų. 

Bet kaip elgtis su tais, kurie patys nežino, kokios pagalbos jiems reikia arba… kurie už vaistininką žino daugiau?  Jūsų vaistinėje tokių klientų turbūt irgi netrūksta?

Kaipgi kitaip! Daugėja vaistinės lankytojų, kurie žino geriau ir daugiau, nei vaistinės vedėjas ar kiti farmacijos specialistai. Ypač tai pasakytina apie jaunus žmones, kuriems nesvetimos naujosios technologijos, kurie daug informacijos randa internete. Vyresnieji šiuo atžvilgiu irgi nelabai nusileidžia – tai jiems kaimynė ar draugė papasakojo, tai žino „iš patirties“… Dėmesingai išklausai, nuoširdžiai konsultuoji, o kai kurie žmonės tavęs pasiklauso ir… pro duris. Nes išgirdo ne tai, ką tikėjosi išgirsti. Nes jie žino geriau. Neretai tenka ilgai įtikinėti, kad žmogus suvoktų, jog kaimynei ar draugei tikęs vaistinis preparatas jam ne tik gali nepadėti, bet dar ir pakenkti. Noriu pabrėžti, kad lietuviai labai mėgsta gydytis patys, geba diagnozuoti sau ligas. Kodėl taip sakau? Todėl, kad atėję į vaistinę nori konkrečių vaistų, o kai pasiteirauju, kodėl jų prireikė, paaiškėja, kad jie jau viską žino, lieka tik tų preparatų įsigyti (juokiasi – V. G.). O tai – didelė klaida, galinti lemti netgi sunkius sveikatos sutrikimus! Juk net gydytojai, diagnozuodami ligas, padaro klaidų, o ką kalbėti, jei sau ligas nusistato ir vaistus pasiskiria su medicina neturintieji nieko bendra!

Tikėtina, kad vaistininkai sulaukia ir keistų pagalbos prašymų. Koks jums buvo pats netikėčiausias klausimas, kai nepavyko žmogui padėti?

Vieną kartą, kai dar dirbau vaistinėje Kupiškyje, atėjęs į vaistinę vyras paklausė, kaip tvenkinyje išnaikinti dumblius. Tikrai nežinojau atsakymo į tokį klausimą.

O kaip pavyksta atremti vaistinės klientų priekaištus dėl to, kad atsisakėte išduoti receptinį vaistą be recepto, kad „keliate vaistų kainas“? O gal žmonės jau sąmoningi, suvokia, kad vaistininkas čia niekuo dėtas?

Klientų, supykstančių dėl jūsų paminėtų dalykų, deja, vis dar pasitaiko. Bet jie pyksta ne tik ant vaistininko – ir ant sveikatos apsaugos ministro, ir ant gydytojo, kuris, tarkime, išrašė brangius vaistus… O jei dar paaiškėja, kad receptas išrašytas klaidingai ir žmogui reikia grįžti į polikliniką, tada vaistininkui kliūva dar daugiau… Šiuo atžvilgiu man, dirbančiam miestelio vaistinėje, yra kur kas geriau, nes netoliese yra sveikatos punktas, be to, kilusius nesusipratimus dažniausiai išsiaiškiname telefonu. Į tokią situaciją patekus dirbant didmiesčio vaistinėje ar jau po poliklinikos darbo valandų – problemų, be abejo, būtų kur kas daugiau. Na, o kalbant apie kylančias vaistinių preparatų kainas, aišku, daugiausia priekaištų dėl to išgirstame būtent mes, vaistininkai. Tokiais atvejais bandome žmogui suprantamai paaiškinti, kad dėl vaistų kainų kilimo mes tikrai nekalti. Vieni tą supranta, kiti – nepatiki, kad ir ką kalbėtum. Beje, yra ir anekdotinė sentencija šia tema: vaistininkas ryte ateina į vaistinę, išsiverda puodelį kavos ir pradeda galvoti, kokius čia dar vaistus pabranginus…

Plačiau skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2019 m. Nr. 3

Nuotraukų galerija

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.