Amebinis kolitas

2016-09-28

Gyd. rez. Justina Daveckaitė, prof. dr. Gediminas Kiudelis

LSMU MA Gastroenterologijos klinika

 

Amebinis kolitas (žarnyno amebiazė) – tai infekcinis storosios žarnos uždegimas, sukeliamas pirmuonių Entamoeba histolytica (E. histolytica). Nepaisant registruojamų pavienių simptominės ligos eigos atvejų Lietuvoje, amebiazė – rimta problema sveikatos priežiūros specialistams. Negydomas amebinis kolitas gali komplikuotis amebiniais abscesais kepenyse, smegenyse ir kituose organuose, storosios žarnos dilatacija ir perforacija, peritonitu, retai – žaibiniu amebiniu kolitu, kurio mirtingumas siekia daugiau kaip 40 proc.

 

Paplitimas

Žarnyno amebiazė labiausiai paplitusi karšto klimato šalyse – Pietryčių Azijoje, Pietų Amerikos žemyne, Pietų Europoje, Afrikos šalyse, ypač Egipte. Lietuvoje sergamumas šia liga nėra didelis ir kasmet neviršija 1 atvejo 10 tūkst. gyventojų. Besimptomė ligos eiga vienodai dažnai nustatoma abiejų lyčių pacientams. Rizika užsikrėsti E. histolytica cistomis priklauso nuo vandens ir maisto kokybės, gyvenimo ir sanitarinių sąlygų, gyventojų tankio, asmeninės higienos įpročių.

 

Etiopatogenezė

Amebinį kolitą sukelia Sarcodina tipui, Rhizopoda potipiui, Amoebozoa klasei, Entamoeba genčiai priklausantis pirmuonis E. histolytica, plintantis fekaliniu-oraliniu, rečiau – kontaktiniu būdu. Skiriamos 2 morfologinės E. histolytica formos – trofozoitai (vegetacinės formos) ir cistos. Cistos, patekusios į virškinamąjį traktą, nepakitusios pasiekia plonąjį žarnyną, kuriame suaktyvėja: susidaro pseudopodijos, spaudžiančios cistos sienelę. Pastaroji plyšta, o sienelės neapgaubta ameba pasiekia storąjį žarnyną, kuriame ima daugintis ir sudaryti vienbranduolius trofozoitus – vegetacines formas, nesukeliančias klinikinių simptomų. Normaliai funkcionuojant storajai žarnai, trofozoitai subręsta, virsta cistomis ir su išmatomis pasišalina iš organizmo. Daugiausia cistų į aplinką išskiria sveikstantys asmenys, lėtinėmis amebinio kolito formomis sergantys pacientai ar besimptomiai cistų nešiotojai.

Tačiau apie 10 proc. pacientų dėl pakitusios žarnyno mikrofloros ar sergant įvairiomis gretutinėmis ligomis amebų trofozoitai pradeda išskirti proteolizinius fermentus, tirpinančius storosios žarnos gleivinę ir gilesnius storžarnės sluoksnius, o, patekę į gleivinės kapiliarus ir išsiliejus kraujui, fagocituoti eritrocitus. Uždegimui progresuojant, riboti gleivinės paburkimai virsta nekrozės židiniais, formuojasi įvairaus dydžio ir gylio opos, kurių pakraščiuose lokalizuojasi amebų trofozoitai, savo proteoliziniais fermentais toliau žalojantys audinius. Pažeidusios kraujagysles, amebos hematogeniniu keliu gali patekti į kepenis, smegenis, inkstus ir kitus organus bei juose formuoti pavienius ar daugybinius, įvairaus dydžio nekrozinius židinius – amebinius abscesus.

 

Klinika ir diagnostika

Vidutinis inkubacinis žarnyno amebiazės periodas – 2–4 savaitės. Jis priklauso nuo amebų virulentiškumo ir šeimininko imuninės sistemos. Tik ketvirtadaliui simptomine eiga besiskundžiančių pacientų amebinis kolitas prasideda ūmiai. Pacientai, kuriems nustatomas ūminis amebinis kolitas arba ūminis amebinis hemokolitas, skundžiasi intensyviu pilvo skausmu, viduriavimu su kraujo priemaišomis ir gleivėmis, kuris sunkiais ligos atvejais dažnėja iki 10–15 kartų per dieną ir yra lydimas tenezmų. Simptomai paprastai trunka iki 2 savaičių. Didžioji dalis pacientų, kuriems nustatoma simptominė amebinio kolito eiga, skundžiasi lėtinio amebinio kolito simptomais: pasikartojančiu kraujavimu iš apatinio virškinamojo trakto, pilvo pūtimu, nedidelio intensyvumo pilvo skausmu, dažnesniu dešinėje pilvo pusėje. Be šių simptomų, pacientus gali varginti galvos skausmas, greitas nuovargis, nepastovus karščiavimas, prakaitavimas, pykinimas, galūnių ir dešiniojo klubo srities neuralgija. Retais atvejais pacientų išmatose nebūna nei kraujo, nei gleivių, būna tik padažnėjęs tuštinimasis. Visgi didžiajai daliai pacientų žarnyno amebiazė nesukelia jokių klinikinių simptomų ir yra nustatoma tik radus amebų cistų išmatose.

Diagnozė patvirtinama remiantis klinikinių simptomų, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų bei epidemiologinių duomenų deriniu. Auksiniu standartu diagnozuojant amebinį kolitą išlieka mikroskopinis išmatų tyrimas, tačiau diagnostiką neretai sunkina netinkamomis sąlygomis į laboratoriją pristatyti išmatų mėginiai, paciento vartoti vaistai. Kadangi viduriuojančio paciento išmatose aptinkami amebų trofozoitai suyra per 15–30 min., išmatų mėginį į laboratoriją svarbu pristatyti kaip įmanoma greičiau. Cistų ieškant suformuotose išmatose, labai svarbu išmatas ištirti per 1 val. nuo mėginio paėmimo. Rekomenduojama tirti bent 3 išmatų mėginius, surinktus 3 dienas iš eilės arba kas antrą dieną, praėjus bent 5–10 dienų po antibiotikų, antihelmintų, sulfanilamidų vartojimo ir bent kelioms dienoms po riebalinių, bario ar bismuto klizmų naudojimo.

Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Gastroenterologija ir hepatologija“ 2016 Nr. 1

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.