Išsėtinė sklerozė: nauja apie ligą ir jos gydymą

2017-06-29

Išsėtinės sklerozės priežastys iki šiol nėra tiksliai žinomos. Neabejojama, kad šios ligos išsivystymui ir eigai turi reikšmės daugelis veiksnių, tarp jų paveldimumas  ir aplinkos poveikiai. Tuo požiūriu labai svarbu nustatyti vadinamuosius išsėtinės sklerozės rizikos genus, gyvensenos ir aplinkos veiksnius bei jų visų tarpusavio sąveikos įtaką šios ligos etiopatogenezei.

 

Tyrimai rodo, kad IS turi ir genetinį pamatą:

  • rizika susirgti išsėtine skleroze (IS) šiek tiek didesnė asmenims, turintiems šeiminę šios ligos anamnezę;
  • nenustatyta, kad kokie nors rizikos genai lemtų IS eigos sunkumą ar konkrečius pažeidimus;
  •  
  • naujausi tyrimai rodo, kad IS patogenezei svarbi imuninė sistema, T ir B ląstelių funkcija, o gydymas, orientuotas į T ir B ląstelių veiklą, mažina uždegimą ir palengvina ligos eigą;
  • sergant IS demielinizacijos zonose nustatomos gausios T ir B ląstelių, ypač makrofagų, sankaupos, tai rodo su antigenu susijusį procesą.

Dabar pripažįstama, kad imuninė sistema (T ir B limfocitai) turi svarbiausią patogenezinę reikšmę susergant IS: skatina CNS audinių pažeidimą, ypač ankstyvos ligos uždegimo fazės metu. Kaip konkrečiai  imuninis atsakas išprovokuoja ar sukelia IS, nėra aišku. Galimi mažiausiai du mechanizmai:

  • išorinis (infekcijos indukuotas autoimuninis atsakas, susijęs su molekulių mimikrija ir kt.);
  • vidinis (imuninės tolerancijos mechanizmų sutrikimas į periferinę imuninę sistemą patekus autoantigenų ir kt.).

 

Biologiniai IS žymenys

Vilniuje vykusioje konferencijoje buvo pristatyti nauji duomenys apie biologinius žymenis, galinčius padėti diagnozuoti IS. Pabrėžta (Sandra Vukusic), kad specifinių šiai ligai žymenų kol kas nėra identifikuota. IS diferencinė diagnostika paremta klinikinių, biologinių, MRT, elektrofiziologinių požymių visuminiu įvertinimu. Skyrium paimtas kiekvienas šių požymių gali būti „raudona vėliava“, įspėjančia apie galimą kitą ligą.

Įtarti IS padeda šie būdingi požymiai:

  • IS pažeidžia daugiausia baltąją CNS medžiagą;
  • dažniausiai suserga jauni asmenys;
  • nebūna sisteminių ar ekstraneurologinių simptomų.

Keturi baziniai IS diagnostikos kriterijai:

  • išplitimas laike;
  • išplitimas erdvėje;
  • uždegimas apsiriboja CNS;
  • nėra kitokio atsiradusių simptomų paaiškinimo.

„Raudonos vėliavos“, verčiančios įtarti kitokią ligą (ne IS):

  • ligos pradžia50 metų amžiuje;
  • afrikietis arba azijietis (etninė grupė);
  • ūminė vaskulinė ligos pradžia, sparčiai progresuojanti eiga;
  • nustatoma žievės pažeidimo simptomų: homoniminė lateralinė hemianopsija, afazija, traukuliai;
  • kurtumas;
  • galvos skausmas, encefalitiniai simptomai;
  • psichiatrinė simptomatika;
  • periferinės nervų sistemos pažeidimo požymiai;
  • atipinis optinis neuritas;
  • ekstraneurologiniai simptomai: persileidimai, giliųjų venų trombozė, artralgijos, „sausumo“ sindromas, Reino sindromas, odos simptomai;
  • laboratoriniai požymiai: sisteminio uždegimo požymiai, antinukleininiai antikūnai (gali būti iki 20–30 proc. atvejų);
  • atipiški MRT požymiai:3 mėn., mikrokraujosruvos (T2).

 

Gydymas

IS kol kas neišgydoma, tačiau dabar turimos gydymo priemonės (medikamentai, reabilitacinės poveikio priemonės ir kt.) gali sulėtinti ligos progresavimą, palengvinti simptomų eigą, pagerinti pacientų gyvenimo kokybę ir prognozę. IS gydymas priklauso nuo ligos eigos, fazės, pažeidimų pobūdžio, simptomų sunkumo. Paūmėjimų ir simptominis gydymas sumažina funkcinę negalią, pagerina paciento gyvenimo kokybę, tačiau neturi įtakos atokioms ligos baigtims ir ilgalaikei prognozei. Ligos eigą modifikuojantis (LEM) arba imunomoduliuojantis (IMG) IS gydymas, mažindamas paūmėjimų dažnumą ir slopindamas naujų demielinizacijos židinių formavimąsi galvos ir nugaros smegenyse, stabdo ligos progresavimą ir daro įtaką ilgalaikei prognozei.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 5

 

© 2006 Visos teisės saugomos.