Erkių platinamų ligų savitumai vaikų amžiuje

2017-11-09

Dr. doc. Eglė Tamulevičienė, dr. doc. Giedrė Levinienė 

LSMU MA Vaikų ligų klinika

 

Erkinis encefalitas (EE) ir Laimo liga (LL) – dažniausiai registruojamos erkių platinamos ligos Europoje. Lietuvoje jas platina Ixodes ricinus, kitose Europos šalyse – ir Ixodes persulcatus rūšies erkės. Erkinio encefalito sukėlėjas yra virusas, o Laimo ligos – spirocheta. Abiejų ligų sukėlėjai išskirti iš erkių visuose Lietuvos rajonuose. Gamtiniai infekcijos židiniai ir sukėlėjų cirkuliavimas juose priklauso nuo įvairių veiksnių: erkių paplitimo, šeimininkų populiacijos (apie 200 žinduolių ir paukščių rūšių), žmogaus ūkinės veiklos arba klimato kaitos.

 

Ryškiausias sezoniškumas yra erkių aktyvumo laikotarpiu: kovo–lapkričio mėn., kai aplinkos temperatūra nenukrinta žemiau +5–7 oC. Didžiausias sergamumas registruojamas liepą–rugsėjį. Žmogui įsisiurbia nimfos ir suaugusios erkės. Apie pusė sirgusiųjų nepastebi įsisiurbusios erkės, nes jiems neskauda.

Lietuva priklauso didelio EE ir LL endemiškumo šalims. Erkių platinamų ligų sergamumo didėjimo tendenciją iš dalies galima paaiškinti ir pagerėjusia šių ligų diagnostika. LL atvejų registruojama iki 10 kartų daugiau nei EE. Vaikai sudaro 10–20 proc. sergančiųjų šiomis infekcijomis.

 

Erkinis encefalitas

Erkinis encefalitas – tai virusinė, erkių platinama centrinės nervų sistemos infekcija (pilkosios galvos ir nugaros smegenų medžiagos ir dangalų uždegimas).

 

Etiologija

Sukelia erkinio encefalito virusas (EEV), priklausantis Flaviviridae šeimai, Flavivirus genčiai. EEV susideda iš nukleokapsidės ir apvalkalo. Viruso genomas – vienagrandė linijinė RNR. Struktūrinis baltymas C, susijungęs su RNR, sudaro nukleokapsidę, o baltymai E ir M su lipidais – viruso apvalkalą. Su baltymu E susijęs viruso tropizmas audiniams ir virulentiškumas bei apsauginio imuniteto formavimasis.

Pagal baltymo E aminorūgščių sudėtį EEV skiriamas į Europos, Tolimųjų Rytų ir Sibiro potipius. Lietuvoje kol kas nustatytas tik Europos potipis (paplitęs Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europoje), nors kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Latvijoje ir Estijoje, paplitę visi trys viruso potipiai.

 

Epidemiologija

EEV užsikrečiama įsisiurbus infekuotai iksodinei erkei (greitai ištraukus erkę, užkrėtimo neišvengiama). Retesnis užsikrėtimo būdas – vartojant termiškai neapdorotus pieno produktus (karvių, ožkų arba avių pieną), kūdikį maitinant infekuotos EEV motinos pienu bei perpylus infekuoto EEV kraujo.

Vaikai sudaro iki 20 proc. sergančiųjų EE (dažniausiai serga vyresnio amžiaus žmonės; vyrai dažniau nei moterys). Nors vaikai iki trejų metų EE serga labai retai, literatūroje aprašyti keli sunkūs šios infekcijos atvejai, kai sirgo kūdikiai. Persirgus susiformuoja ilgalaikis imunitetas.

 

Patogenezė

Į odą patekę virusai pradeda daugintis epidermyje. Viruso replikacija odoje priklauso nuo viruso kiekio, jo virulentiškumo bei imunomoduliuojamojo erkių seilių liaukų sekreto poveikio. EEV limfagyslėmis pasiekia regioninius limfmazgius, kur vyksta kitas replikacijos ciklas. Patekęs į kraują (pirminė viremija), jis toliau gali daugintis įvairiuose organuose ir audiniuose. Maždaug dviem trečdaliais atvejų imuninė sistema sustabdo viruso plitimą bei pašalina jį iš organizmo, susiformuoja imunitetas, ligos simptomų nebūna. Trečdaliu atvejų virusai vėl patenka į kraują (antrinė viremija) ir, įveikę hematoencefalinį barjerą, į smegenis. Dėl tolesnės virusų replikacijos neuronai žūva ir kyla uždegimo atsakas. Ligos sunkumą lemia smegenų pažeidimo vieta ir uždegimo atsako stiprumas. Manoma, kad polinkis sirgti EE gali būti nulemtas genetiškai.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 7

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.