Lietuvos medikų sąjūdis privertė valdžią imtis rimtų permainų įgyvendinimo...

2017-12-29

Lapkričio 3 dieną Vilniuje susikūrusi Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) iniciatyvinė grupė įsteigė medikų judėjimą, kurio pagrindinis tikslas – rūpintis ir medicinos darbuotojų, ir pacientų interesais arba, kaip sakė buvęs šio sąjūdžio iniciatorius ir lyderis, Vilniaus Santaros klinikų Šeimos medicinos centro vadovas profesorius Vytautas Kasiulevičius, noras „išlaisvinti medikus ir jų pacientus iš prievartos principus taikančių institucijų baudžiavos ir iškovoti orias sąlygas visiems tikriesiems sveikatos sistemos šeimininkams“... Nors, siekdamas išvengti interesų konflikto, lyderiavimo pozicijas profesorius užleido savo kolegoms, iš aktyvios veiklos jis nepasitraukė. Šiandien – pokalbis su prof. Vytautu Kasiulevičiumi apie kilnius sąjūdžio tikslus, jo įgyvendinimo galimybes ir dideles ateities viltis...

 

Lietuvos medikų sąjūdis tapo nauju ir gana netikėtu reiškiniu mūsų šiandienos visuomenėje. Kokios svarbiausios priežastys jį subrandino?

Pirmiausia – nusivylimas sveikatos apsaugos sistemoje susiklosčiusia situacija. Antra, siekis pakeisti visų valstybės vadovų požiūrį į sveikatos apsaugą bei didelis noras šią sritį paversti prioritetine (kalbant apie finansavimą), spręsti daugelį įvairių klausimų, susijusių su darbo užmokesčiu ir kitais aspektais, kurie iki šiol nebuvo sprendžiami.

 

Kas buvo vadinamoji „galutinė riba“, kuri privertė medikus imtis tokių radikalių veiksmų?

Manau, pastaruoju metu visi puikiai matė, kaip griežtinami teisės aktai, kuriais, neskiriant jokio papildomo finansavimo, jokių resursų, didinami reikalavimai gydytojams gerinti pacientų priežiūros kokybę, medikai apkrauti papildomais darbais bei pareigomis, tačiau negalintys atlikti visų tų papildomų užduočių, intensyvinamas darbas slaugytojams, kurių atlyginimai labai maži, neatitinkantys keliamų reikalavimų ir darbo krūvių... Todėl natūraliai išsivystė judėjimas, kurio pagrindinis tikslas – ginti sveikatos priežiūros specialistų interesus ir siekti rimtų pokyčių sveikatos apsaugos sistemoje.

 

Lietuvos medikų sąjūdis puikiai jaučia sveikatos sistemos pulsą... Nors nuolat kalbama apie sveikatos apsaugos reformą, nemažai sveikatos apsaugos specialistų teigia rimtų pokyčių nematantys... O kaip manote Jūs? Kokius trūkumus pastebite?

Kai Lietuvoje kas pusantrų metų keičiasi sveikatos apsaugos ministras, įvykdyti kokią nors reformą yra gana sudėtinga. Mes nematome jokios ilgalaikės valstybinės strategijos, nes jos tiesiog nėra. Jeigu vienu atveju bandoma mažinti ligoninių skaičių, kitu – nusprendžiama, kad to daryti nereikia, arba jeigu kalbama apie papildomų sveikatos apsaugos specialistų poreikį, bet realiai šis klausimas nesprendžiamas – kaip galima tai vertinti?.. Todėl ir kyla idėjos ką nors organizuoti. Manau, kad tokiomis priemonėmis, kurios taikomos dabar, jokių problemų išspręsti negalima. Todėl pirmiausia turi būti pasiektas nacionalinis susitarimas tarp įvairių politinių jėgų, partijų ir institucijų, sukurta ilgalaikė nacionalinė sveikatos programa (bent 10 metų ateities vizija), kurią patvirtintų Seimas. Tik tokiu atveju galima pasiekti rezultatų, nes blaškymasis sveikatos apsaugos sistemai nieko gero neduoda.

Sąjūdis savo manifeste, kurį paskelbė lapkričio 15 dieną, siūlo, kad ilgalaikis susitarimas apimtų visas sritis. Mes turime aiškiai pasakyti, kaip įsivaizduojame pirminę sveikatos priežiūrą, tarkim, šeimos gydytojų vietą šioje srityje, ir t. t. Jie yra pagrindiniai sveikatos paslaugų teikėjai visose Europos šalyse ir turi visus įgaliojimus priimti galutinius sprendimus. Lietuvoje šeimos gydytojas priima tik tarpinius sprendimus, dalį savo veiksmų deleguodamas kitiems specialistams. Taigi šeimos gydytojai labai apkraunami, nesukuriamos išbaigtos sveikatos priežiūros paslaugos, didėja išlaidos.

Antras dalykas – reikėtų šiek tiek modifikuoti šeimos gydytojo darbo apmokėjimą, aptarti jo formas ir t. t.

Trečias dalykas – požiūris į kitus sveikatos priežiūros specialistus, jų teikiamas paslaugas. Pavyzdžiui, Lietuvoje galėtų būti įkurti trys stacionarinio gydymo tinklai – Rytų, Centro ir Vakarų ir darniai funkcionuoti, tarp gydymo įstaigų užtikrinant efektyvų ir supaprastintą darbo jėgos judėjimą. Tarkim, reikia deleguoti kokius nors specialistus iš Vilniaus į Šalčininkus – ir siunčiame, šį klausimą sprendžiame paprastai ir greitai – ne taip, kaip yra dabar.

Pagaliau mes turime kalbėti apie visą Privalomojo sveikatos draudimo fondą (PSDF), jo formavimą ir t. t. Šiandien iš esmės visi tokio finansavimo variantai yra pažeidžiantys LR įstatymus. Valstybė medikams delegavusi tokias funkcijas, kaip, pavyzdžiui, greitoji medicinos pagalba, skiepijimas, prevencijos programos, kurios turėtų būti apmokamos iš valstybės biudžeto, t. y. joms turėtų būti skiriamas papildomos lėšos. Deja, nieko panašaus nėra. Dabar daugybė tokių valstybės deleguotų funkcijų perduotos finansuoti PSD fondui. Iš tikrųjų draudimas turi apibrėžti draudiminį įvykį, tačiau minėtos paslaugos – prevencijos programos, skiepijimas, greitoji pagalba – nėra draudiminiai įvykiai, tai yra pagalba (pavyzdžiui – greitoji pagalba teikiama visiems žmonėms, net ir nedraustiems privalomuoju sveikatos draudimu). Preliminariai PSDF biudžetui per metus tai kainuoja mažiausiai 100 mln. eurų. Valstybė nesumoka didžiulės dalies lėšų akivaizdžiai pažeisdama priimtus įstatymus. Už valstybės draudžiamus asmenis valstybė moka daugiau kaip 2 kartus mažiau nei moka dirbantys ir save privalomuoju sveikatos draudimu draudžiantys asmenys. Egzistuoja didžiulis skirtumas, todėl galbūt reikėtų paklausti Lietuvos žmonių, ar jie sutinka, kad už garbaus amžiaus gyventojus, neįgaliuosius, moksleivius valstybė sumokėtų du kartus mažiau? Ar normalu, kad už valstybės deleguotas funkcijas vietoj 89 mln. eurų paskiriama 19 mln. eurų ir t. t.? Apie ką galima kalbėti, kai kasdien pažeidžiami teisės aktai bei įstatymai? Sąjūdis ir visa medikų bendruomenė tokių dalykų negali toleruoti. Tie pinigai turėtų atkeliauti į PSDF bei būti panaudoti ir medikų atlyginimams. Tokiu atveju, turint tokias lėšas, jau 2018 m. sausio 1 dieną sveikatos priežiūros darbuotojams tikrai būtų galima padidinti atlyginimus.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 9

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.