Iššūkiai, su kuriais insultą gydantys neurologai susiduria kiekvieną dieną...

2018-03-21

Insultas – ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, kai dėl staiga užsikimšusios galvos smegenis maitinančios kraujagyslės sutrinka smegenų audinio kraujotaka ir atsiranda smegenų pažeidimo simptomai. Insultas sudaro 15–17 proc. visų nervų sistemos ligų. Ši liga yra dažniausia suaugusiųjų neįgalumo priežastis. Tik nedaugeliui išgyvenusių po insulto pacientų nėra liekamųjų pažeidimo reiškinių. Visada buvo ir yra labai svarbu laiku suteikti pagalbą insulto ištiktiems ligoniams Šiandien tokios galimybės – realios. Plačiau apie insultą ir su juo susijusias aktualijas kalbamės su VU MF Klinikinės medicinos instituto direktoriumi, Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos profesoriumi, Lietuvos insulto asociacijos prezidentu Daliumi Jatužiu.

 

Naują požiūrį į žmogaus, patyrusio insultą, sveikatą iliustruoja integruota sveikatos priežiūra. O tiksliau – specializuotuose centruose jau ne vienerius metus veikiantys efektyvūs klasteriai, garantuojantys savalaikę ir efektyvią pagalbą pacientams. Ar jau galime apibendrinti insulto klasterių pirmųjų veiklos metų veiklą ir rezultatus?

Iš tiesų pagalba susirgusiems ūminiu insultu pacientams labai svarbi, nes ši liga – itin rimta mūsų sveikatos problema. Insultas – viena iš labiausiai invalidizuojančių ligų. Lietuvoje naujų išeminių insultų atvejų kasmet diagnozuojama apie 10 tūkst. Galimybių sėkmingai gydyti ūminį išeminį insultą Lietuvoje tikrai yra, tačiau organizuota pagalba, nauji, modernūs bei efektyvūs kraujagyslių atvėrimo metodai – trombolizė ir trombektomija – ilgus metus buvo mažai prieinami Lietuvos gyventojams.

2014 m. Lietuvoje inicijuoti vadinamieji klasteriai kaip tik padėjo optimizuoti pagalbos teikimą insultu susirgusiems ligoniams, t. y. kad jie patektų į specializuotas gydymo įstaigas laiku ir ten gautų šiuolaikišką moderniausią pagalbą. Kita vertus – tai leidžia ir taupyti lėšas, nes pajėgos, reikalingos visiems moderniems gydymo metodams teikti, yra sukoncentruotos tam tikrose gydymo įstaigose, kurių išdėstymas sutvarkytas remiantis tiek geografiniu principu, tiek logistikos ypatumais (ligonių pervežimo), tiek istoriškai (dalyvauja tos gydymo įstaigos, kurios turi didesnę patirtį, anksčiau pradėjo taikyti minėtus gydymo metodus, turi visą būtiną ligoninės infrastruktūrą, todėl jos ir buvo pasirinktos teikti insulto gydymo paslaugas). Tai didieji insulto gydymo centrai ir tarpinės pagalbos teikimo ligoninės.

Per pastaruosius 4 metus – nuo 2014 iki 2017 metų – kiekybinė pažanga yra labai ženkli. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti intraveninę trombolizę. Nors pirmoji trombolizė Lietuvoje atlikta jau 2002 metais, ilgus metus – iki pat 2014 metų – šių procedūrų visoje Lietuvoje buvo atliekama mažiau nei 200 (pvz., 2012 m. – 160, 2013 m. – 197).

Procedūrų skaičius buvo nedidelis dėl organizacijos stokos, gajaus pesimizmo naujųjų insulto gydymo metodų atžvilgiu ir dėl neužtikrinto požiūrio į insultą kaip į prioritetinę sveikatos priežiūros kryptį. Nuo 2014 metų trombolizės atvejų skaičius Lietuvoje nuolatos auga ir gana sparčiais tempais. 2014 m. atliktos 492 procedūros, 2015 m. – 681, 2016 m. – 802. Nors galutinių 2017 metų rezultatų dar neturime, tačiau jau žinoma, kad per 3 ketvirčius buvo atliktos 722 procedūros, todėl galėtume prognozuoti, kad per visus metus buvo atlikta apie 1 tūkst. trombolizės procedūrų. Taigi, lyginant su ankstesniu laikotarpiu, atliekamų trombolizių skaičius išaugo net 5 kartus.

Kalbant apie kitą, dar naujesnį metodą, t. y. mechaninę trombektomiją, arba kitaip tariant – krešulio ištraukimą per įvestą kateterį iš užkimštos kraujagyslės, kai galima pašalinti krešulius iš stambiųjų galvos smegenų arterijų, skaičių dinamika dar akivaizdesnė. 2012 m. buvo atliktos 4 tokios procedūros, 2013 m. – 10, o nuo 2014 m. pastebimas staigus šuolis: 2014 m. – 118, 2015 m. – 167, 2016 m. – 276. 2017 metais buvo atlikta apie 400 trombektomijų. Tokie skaičiai mus džiugina, nes žinant, kiek Lietuvoje įvyksta insultų ir kokiai daliai ligonių skiriamas šis reperfuzinis gydymas, gauname šiek tiek daugiau nei 10 proc. (įskaitant visus Lietuvos gyventojų patiriamus insultus). Be abejonės, didžiuosiuose miestuose ar insulto gydymo centruose išeminio insulto gydymo tokiais metodais (reperfuzinių procedūrų) procentas viršija 20. Tam tikri pagalbos teikimo netolygumai vis dėlto išlieka, bet tai sąlygoja ir daugelis objektyvių priežasčių. Greitesnė ir didesnė galimybė ligoniams patekti į insulto gydymo centrą, kur galima atlikti reperfuzines procedūras, be abejonės, yra arčiau esanti ligoninė... Bet tuos netolygumus stengiamės mažinti.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 2

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.