Infekcinių ligų Lietuvoje istorijos pėdsakais...

2018-09-14

Prof. habil. dr. Alvydas Laiškonis

 

Laikas turi kvapą. Taip, laikas kvepia. Įsitikinau, praleidęs daug valandų archyvuose. Kiekvieną kartą, kai archyvo darbuotoja iš saugyklos atnešdavo naują segtuvą, jis visada kvepėjo. Vieni jų skleidė pelėsius, kiti – sudrėkusio popieriaus kvapą, kai kurie iš jų dvelkė dūmais, dar kiti – senos spintos kvapu. Jų amžius buvo skirtingas – vienų keli šimtai metų, kitų – keli dešimtmečiai. Tačiau jie visi turėjo savitus prabėgusio laiko, įvykių, nelaimių arba skundų kvapus. Dokumentai bylojo praėjusius karus, užkrečiamųjų ligų epidemijas, rasta ir laimingų įvykių aprašymų. Daugiausia tai buvo nelaimių – karų ir ligų – aprašymai. Užkrečiamosios ligos kas keliolika metų išplisdavo Kaune. Po epidemijų mieste likdavo tik pavieniai gyventojai. Ir vėl miestas atgydavo, statė namus, klestėjo prekyba – iki kitos epidemijos. Paskutinė choleros epidemija aprašyta 1923 m. Kaune. 1940 m. prasidėjo sovietinė okupacija, 1941 m. – karas, o jį kaip visada lydėjo infekcinių ligų protrūkiai. Lietuviai nuo XVII– XVIII a. infekcines ligas vadino „limpamomis ligomis“. Po Abiejų Tautų Respublikų padalijimo 1795 metais Lietuvoje buvo priimtas apkrečiamųjų, arba užkrečiamųjų, ligų pavadinimas. Tokį patį pavadinimą – užkrečiamosios ligos – priėmė ir nepriklausomos Lietuvos medikai pagal rusišką modelį. Tenka pabrėžti, kad tarpukario Lietuvoje užkrečiamosiomis ligomis sergančius pacientus gydė vidaus ligų gydytojai. Tik antrosios sovietinės okupacijos metu buvo priimtas tuometėje Sovietų Sąjungoje buvęs infekcinių ligų pavadinimas. Taip nuo 1946 metų Vilniaus universitete Infekcinių ligų katedroje prof. P. Čibiro iniciatyva pagal specialią programą buvo pradėti rengti gydytojai infektologai.

 

Infektologijos ištakos

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje atsirado nauja medicinos specialybė – infektologas. Nuo infekcinių ligų epidemijų išplitimo XX amžiaus viduryje gelbėjo antibiotikai, skiepai, bendras sanitarinės kultūros daugelyje šalių supratimas. Atrodė, kad žmonija atsikratys infekcinių ligų visiems laikams. 1980 metais PSO pranešė, kad pasaulyje likviduoti raupai. Tačiau jau tą patį aštuntąjį dešimtmetį pradėjo plisti žmogaus imunodeficito viruso infekcija, virusinis C hepatitas, per 1975–2011 metus PSO užregistravo apie 40 naujai nustatytų mikroorganizmų, tarp jų – ir Ebolos virusą, kurio epidemija plinta Afrikoje. Atsirado dar baisesni mikroorganizmai, atsparūs visiems žinomiems antibiotikams. Netaisyklingas antibiotikų skyrimas karščiavimo metu išugdė atsparias antibiotikams jau seniai žinomų mikroorganizmų padermes. Į medicinos praktiką įdiegus daug naujų invazinių tyrimo ir gydymo metodų, padaugėjo infekcinių komplikacijų, kurios dažnai baigiasi paciento mirtimi. Didėjantis skeptikų – tėvų – skaičius, kad skiepai yra pavojingi, sukelia seniai išnykusių ligų protrūkius. Tad infekcinės ligos bus tol, kol egzistuos žmonija. Yra pavojų, kad, išsiaiškinus DNR ir RNR grandines, galima jas dirbtinai sukurti virusuose ir bakterijose. Atsiranda galimybė sukurti dirbtines bakterijas. Kai 2010 metais Meksikos įlankoje išsiliejo nafta, buvo įgyvendinta idėja – sukurti bakteriją, kuri maitintųsi naftos angliavandeniais. Bakterijos puikiai funkcionavo, bet po kurio laiko mutavo ir naujos bakterijos ėmė daugintis žuvyse, ruoniuose, banginiuose. Žmonės, kurie maudėsi Meksikos įlankoje, pradėjo skųstis opomis odoje, vėliau panašių opų rasta ir vidaus organuose. Tų bakterijų neveikė jokie antibiotikai. Daug mokslininkų dirba genų inžinerijos srityje, bandoma „perkoduoti“ bakterijas. Kol kas pavyko įveikti tik E. coli bakteriją. Kas bus ateityje, neaišku. Visiems medikams ir visuomenei reikia suprasti – mikroorganizmai niekada neišnyksta ir iš nieko neatsiranda. Jie yra mus supančio pasaulio dalis, kurią būtina kuo geriau pažinti, suprasti jų poveikį žmogaus organizmui ir ieškoti būdų, kaip juos nugalėti. Vaikus, sergančius infekcinėmis ligomis, jau nuo XX amžiaus pradžios gydė vaikų ligų gydytojai. Vaikų infekcinių ligų istorija galėtų įeiti į vaikų ligų gydytojų ateities planus.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 6

Panašūs straipsniai

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.