Plaučių vėžys – nuosprendis gyvybei? O gal kovos už ją nauja pradžia?

2018-07-08

Plaučių vėžys – tai piktybinis kvėpavimo sistemos navikas, susiformuojantis, kai nenormalios plaučių ląstelės ima nekontroliuojamai daugintis. Ši onkologinė liga, deja, dažniausiai diagnozuojama jau vėlyvos stadijos. Išgirdęs tokią diagnozę žmogus ją priima kaip lemtingą nuosprendį. Ar iš tiesų tokie ligoniai visiškai beviltiški? Kokių naujovių ar proveržio šios agresyvios ligos gydyme galima tikėtis artimiausiu metu? Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovu profesoriumi Edvardu Danila.

 

Plaučių vėžys – viena aktualiausių onkologinių ligų. Kaip galėtumėte pakomentuoti šį teiginį?

Plaučių vėžys yra dažniausia onkologinė liga, kuria serga tiek vyrai, tiek moterys jau keletą dešimtmečių. Ji aktuali visose šalyse, kuriose paplitęs tabako rūkymas. Atrodytų paradoksas – kuo „civilizuotesnė“ šalis, tuo daugiau jos gyventojų – moterų rūko. Taigi ši liga tapo grėsminga ne tik vyrams, kaip būdavo anksčiau, bet ir dailiosios lyties atstovėms.

 

Kas lemia plaučių vėžį? Ar galima tiksliai įvardyti šios ligos priežastis?

Absoliučią daugumą visų šios onkologinės ligos atvejų priežastimi yra aktyvus arba pasyvus rūkymas. Aktyvus rūkymas didina tikimybę susirgti plaučių vėžiu nuo keliolikos iki kelių šimtų kartų, pasyvus rūkymas minėtos ligos grėsmę gali padidinti du ar net pustrečio karto. Žinoma, tam tikrais atvejais priežastimi gali būti ir genetinė predispozicija. Rūkant ar esant genetiniam polinkiui (nerūkantiems žmonėms), įvyksta tam tikros plaučių ląstelių mutacijos. Vis dėlto nerūkantis žmogus, sergantis plaučių vėžiu, labiau išimtis nei taisyklė.

Galimi ir kiti rizikos veiksniai. Vienas jų – kontaktas su asbestu. Laimė, Lietuvoje tokių situacijų pasitaiko retai, nors kitose pasaulio šalyse ši plaučių vėžio išsivystymo priežastis yra labai dažna. Greičiausiai dėl to, kad mūsų šalyje iš asbesto pagaminti stogai, kuriais dar yra uždengta nemažai gyvenamųjų ar negyvenamųjų patalpų, yra kiek kitokios struktūros, todėl, kaip minėjau, didelių problemų nesukelia.

Plaučių vėžį taip pat gali predisponuoti tam tikros gretutinės ligos. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) ir persirgta tuberkuliozė, ypač nesėkmingai gydyta, kai lieka randiniai pokyčiai, rūkančiam žmogui plaučių vėžio riziką gerokai (apie 2 kartus) padidina. Šios mano minėtos priežastys yra dažniausios.

 

Ar pastarojo meto duomenys verčia nerimauti?

Kad ir kaip būtų gaila pripažinti, sergamumas plaučių vėžiu praktiškai nemažėja. Naujausiais duomenimis, kasmet diagnozuojama apie 1500 naujų plaučių vėžio atvejų. Iš jų 4 penktadalius sudaro vyrai, vieną penktadalį – moterys. Tačiau noriu pabrėžti, jog kalbu tik apie diagnozuotus atvejus. Mirštamumo rodikliai taip pat yra labai blogi. Vidutinis 5 metų išgyvenamumas yra tik 9 proc. Tai reiškia, kad, susirgus plaučių vėžiu, tik 9 proc. pacientų gali tikėtis išgyventi apie penkerius metus. Tokios išvados skelbiamos imant visas plaučių vėžio ligos formas ir stadijas.

 

Kiek sudėtinga ar paprasta yra šios ligos diagnostika? Kada žmogus gali įtarti, jog serga šia liga, ir kokių pirminių diagnostikos veiksmų turėtų imtis gydytojas? Koks šiame procese paties paciento ir bendrosios praktikos gydytojo vaidmuo?

Ankstyva plaučių vėžio diagnostika, nors ir ieškoma įvairių ankstyvos diagnostikos tyrimo galimybių, yra neišsprendžiama problema jau daugelį metų, nors, kaip minėjau, tai yra aktualiausia onkologinė liga. Ieškant vėžio ląstelių, buvo mėginama reguliariai tirti skreplius, atlikti krūtinės ląstos rentgenografiją, net siūloma bronchoskopiniu metodu tirti pacientų rizikos grupes... Pastaraisiais metais labai intensyviai nagrinėjamas mažų dozių apšvitos kompiuterinės tomografijos – kaip patikros metodo pritaikymas didelės rizikos asmenims. Kompiuterinė tomografija kai kuriose šalyse rekomenduojama asmenims, rūkantiems daugelį dešimtmečių ir sulaukusiems 55–70 metų amžiaus. Vis dėlto šios atrankos programos, naudojamos kai kuriose šalyse, netapo labai populiarios. Kodėl? Pirmiausia – kompiuteriniu tomografu galima aptikti tik periferinį vėžį (plaučių vėžys skiriamas į periferinį ir centrinį). Centrinis vėžys vystosi bronchuose ir ankstyvoje stadijoje jokiu radiologiniu metodu jo aptikti neįmanoma. O dauguma plaučių navikų keroja būtent bronchuose. Didžiausia bėda ta, kad dažniausiai vėžys išsivysto rūkantiems žmonėms, kurių plaučių rentgenogramose ar kompiuterinės tomografijos vaizduose gana dažnai matoma įvairių židinėlių. Ir iš rentgenogramos ar net kompiuterinės tomogramos ankstyvoje stadijoje navikinį židinį atskirti nuo nenavikinio praktiškai neįmanoma. Tyrimai parodė, kad absoliuti dauguma rūkančiųjų plaučiuose esančių židinėlių yra nepiktybiniai, todėl kyla klausimas – ką daryti juos atradus? Priklauso nuo židinio dydžio – stebėti, ar mėginti atlikti biopsiją, nors dažniausiai tai padaryti iš kelių milimetrų dydžio darinio praktiškai neįmanoma. Nors ir mėginamas naudoti, šis metodas kol kas plačiau nepaplito dėl to, kad jo specifiškumas palyginti yra nedidelis ir reikalaujantis itin didelių sąnaudų bei infrastruktūros. Įsivaizduokime, kiek reikėtų kompiuterinių tomografų, gydytojų radiologų, pulmonologų ir kitų specialistų kad tai būtų galima praktiškai įgyvendinti. Manau, kad esamu laikotarpiu būtent dėl išplėtotos infrastruktūros, specialistų, įrangos poreikių ir didelių išlaidų toks metodas praktiškai neįgyvendinamas.

Ankstyva plaučių vėžio diagnostika (kai kalbame apie kelių milimetrų dydžio plaučių vėžį, kai dar nėra mikrometastazių) esamomis technologijomis apskritai yra beveik neįmanoma dėl to, kad plaučių neskauda, atsiradęs ir iki tam tikro dydžio besivystantis navikas nesukelia jokių būdingų simptomų. Bronche augantis vėžys gali lemti kosulį. Visa bėda ta, kad rūkaliai dažnai ir taip kosi, todėl šio simptomo nevertina kaip pavojaus signalo. Nerūkantį žmogų kosulys verčia sunerimti, todėl jie dažniau kreipiasi į medikus. Tenka liūdnai konstatuoti, kad absoliuti dauguma – daugiau nei 80 proc. visų plaučių vėžio atvejų diagnozuojami vėlyvosiose vystymosi stadijose.

Taigi specifinių ankstyvo vėžio požymių nėra. Todėl atsiradę tokie simptomai, kaip lėtinis kosulys (lėtiniu kosuliu pulmonologai laiko tokį, kuris atsiranda be jokios priežasties ir trunka ilgiau nei 2 mėnesius), kraujo iškosėjimas ar krūtinės skausmas, svorio mažėjimas turėtų būti signalai, nurodantys poreikį tikslingai tirtis dėl plaučių vėžio.

Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 6

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.