Valstybinė ligonių kasa primena, kad Europos sveikatos draudimo kortelė (ESDK) patvirtina apdraustųjų teisę laikinai viešint Europos Sąjungos šalyse, Islandijoje, Lichtenšteine, Norvegijoje ir Šveicarijoje gauti būtinosios medicininės pagalbos paslaugas, kurių išlaidas visiškai arba iš dalies apmoka ligonių kasos.

Vyresnių žmonių multimorbidiškumas: bendrų sprendimų priėmimo svarba ir iššūkiai

2019-05-08

Erika Michalkevičiūtė, Aurelija Naprytė

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Paciento ir gydytojo santykiai turi būti grindžiami bendradarbiavimo principu. Sveikatos priežiūros specialistas turėtų tinkamai informuoti pacientą apie gydymo galimybes, kiekvieno metodo naudą ir žalą, išklausyti ligonio pageidavimus, lūkesčius ir viską įvertinus kartu su pacientu priimti bendrą sprendimą. Papildomų iššūkių vyresnio amžiaus žmonių sveikatos priežiūros paslaugų teikime kelia polimorbidiškumas – vidutiniškai pusei vyresnio amžiaus žmonių būdingos 3 ar daugiau lėtinių ligų [1]. Komorbidiškumo atvejus daugiausia lemia dažnos vyresnių žmonių ligos – išeminė širdies liga, cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL), širdies nepakankamumas, depresija, artritas ir onkologiniai susirgimai. Būtinas tinkamas individualizuotas šių ligų valdymas. Kyla įvairių klausimų, kuriuos turime spręsti kasdienėje klinikinėje praktikoje, siekiant surasti optimaliausią atsakymą. Ar vėlyvos stadijos vėžiu sergantis pacientas turėtų tęsti statinų vartojimą? Kada derėtų implantuoti kardioverterį – defibriliatorių demencija sergančiam pacientui? Ar skirti betaadrenoblokatorių pacientui, kuriam po miokardo infarkto pasireiškė depresija? Pats multimorbidiškumas jau yra našta, tačiau tai dar sukuria sąlygas papildomoms problemoms rastis, ypač susirūpinimą kelia daugybės vaistų vartojimas ir gydymo sudėtingumas.

Daugybės vaistų vartojimas

Dažniausiai ligų diagnostikos ir gydymo rekomendacijos sutelkia dėmesį į vieną ligą [2]. Tačiau taikant vienos ligos rekomendacijas daugiau patologijų turinčiam pacientui, didėja daugybės vaistų vartojimo (kartais skiriama 5 ir daugiau vaistų), rizika. Tai padidina šalutinio poveikio, vaistų tarpusavio sąveikos tikimybę ir sunkina poveikio prognozę, taigi, sudėtinga įvertinti kiekvieno vaisto naudą ir žalą [1, 2]. Dauguma gydymo gairių rekomendacijų yra paremtos klinikinių tyrimų duomenimis. Klinikiniai tyrimai dažnai nevertina kai kurių vyresniems asmenims svarbių rezultatų, tokių kaip savarankiškumas ar gyvenimo kokybė [1]. Be to, vyresni žmonės dažnai neįtraukiami į klinikinius tyrimus, įrodymai apie gydymo ir tyrimų naudą bei žalą yra riboti, o patys tyrimai nepakankamai atspindi pacientų, vartojančių daugybę vaistų, ypatumus [3]. Gairių rekomendacijose retai pripažįstami tokie apribojimai, pateikiama informacija apie įrodymų neapibrėžtumą ar tirtų pacientų grupių charakteristiką, t. y. nenurodoma, kuo remiantis pripažįstami įrodymai, ir visa tai trukdo ekstrapoliacijai [4]. Kartu su gydytojų tendencija vadovautis principu ,,geriau daryti ką nors negu nieko“, sudaromos sąlygos daugybės vaistų vartojimo problemos vystymuisi.

Gydymo našta

Didelė gydymo našta pacientams su multimorbidiškumu yra dažna, ypač jei laikomasi visų praktikos gairėse pateikiamų rekomendacijų. Boidas su kolegomis [2] nustatė: jei hipotetinė 79 metų moteris, kuriai diagnozuoti 5 lėtinės ligos (arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, osteoporozė, osteoartritas ir lėtinė obstrukcinė plaučių liga), laikytųsi klinikinės praktikos gairių rekomendacijų, jai turėtų būti skiriama 12 skirtingų vaistų (19 dozių per dieną) su skirtingais vartojimo ypatumais, ji turėtų atlikti 14 užduočių, susijusių su sveikatos priežiūra. Toks sudėtingas gydymo planas yra sunkiai įgyvendinamas ir turi didelės įtakos paciento gyvenimo kokybei [2, 5].

Vyresnių multimorbidiškų žmonių gydymo principai

Gydymo tikslų pasidalijimas tarp gydytojų ir pacientų yra Ariadne principų pagrindas. Tai vieni svarbiausių principų, nurodančių, kaip sveikatos priežiūros specialistai, ypač pirminės sveikatos priežiūros grandyje, turėtų elgtis su multimorbidiškais asmenimis, siekdami sumažinti gydymo ir ligų naštą [6]. Jų esmė yra gydytojų ir pacientų nuspręstas realių gydymo tikslų padalijimas. Procesas skiriamas į dvi fazes: prioritetų nustatymas ir gydymo galimybių vertinimas, atsižvelgiant į didžiausias problemas. Realūs gydymo tikslai gali būti iškelti tik tuo atveju, kai yra nustatyti gydymo prioritetai bei tinkamai įvertinta paciento būklė, ligonio galimybė atlikti užduotis. Taigi, remiantis minėta metodika yra sudaromas individualus diagnostikos, gydymo, priežiūros ir kitų ligų prevencijos planas.

Pacientą, sergantį daugeliu ligų, gydo ne vienas specialistas. Konsultavimasis ir bendravimas tarp sveikatos priežiūros specialistų yra būtinas. Žinoma, daugelio vyresnio amžiaus žmonių, ypač turinčių pažinimo funkcijos sutrikimų, priežiūra ir sprendimų priėmimu tikriausiai rūpinsis ir šeimos nariai ar kiti globėjai. Bendroji multimorbidinio paciento priežiūra yra itin svarbi, ją gali atlikti bendrosios praktikos gydytojas ar gydytojas geriatras. Kadangi vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems daugeliu ligų, prioritetų svarba ir aplinkybės gali greitai keistis dėl kai kurių įvykių, pavyzdžiui, hospitalizacijos, svarbu periodiškai vertinti, ar nekinta gydymo tikslai ir įgyvendinamas gydymo planas yra naudingas pacientui, atitinka pageidavimus ir aplinkybes [1, 6]. Bendrosios praktikos gydytojas gali pasirūpinti į pacientą orientuotos priežiūros tęstinumu to reikalaujančių situacijų atvejais [1].

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2019 m. Nr. 2

 

© 2006 Visos teisės saugomos.