Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, susirgimų lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI) pernai Lietuvoje užregistruota mažiau, lyginant su užpernai: atitinkamai 459 ir 625 atvejai. 2018 m. didžiausias sergamumas sifiliu ir chlamidioze nustatytas Vilniaus ir Kauno, o sergamumas gonorėja – Tauragės, Telšių ir Kauno apskrityse.

Formuojasi mirštamumo nuo onkourologinių ligų mažėjimo tendencijos

2019-05-31

Nepaisant, kad Lietuvoje tapo prieinami daugelis naujausių diagnostikos ir gydymo metodų, kai kurios urologinės ligos vis dar kelia daug rūpesčių ne tik pacientams, bet ir gydytojams. Štai vyrų mirštamumas nuo priešinės liaukos (prostatos) vėžio yra trečioje vietoje po plaučių ir virškinamojo trakto navikų... Deja, labai dažnai ši liga diagnozuojama per vėlai. Kaip situacija klostosi Lietuvoje, kaip sekasi taikyti naujausius diagnostikos bei gydymo metodus, kokie lūkesčiai neaplenkia Lietuvos urologų draugijos ir kitais aktualiais klausimais kalbamės su Lietuvos urologų draugijos prezidentu profesoriumi Mindaugu Jievaltu.

 

Kokios bendros urologinių ligų tendencijos šiuo metu pastebimos Lietuvos onkourologinių patologijų žemėlapyje?

Kažkokių radikalių ar dramatiškų pokyčių tikrai nėra. Sergančiųjų, pavyzdžiui, tiek inkstų, tiek šlapimo pūslės vėžiu rodikliai yra pastovūs, nesikeičia. Pastarųjų trejų ketverių metų laikotarpiu priešinės liaukos (prostatos) vėžio atvejų skaičius taip pat išlieka panašus. Kurį laiką buvo fiksuojama truputį mažėjančio sergamumo tendencija, bet šiuo metu pasiektas toks lygmuo... kuris, greičiausiai, toks išsilaikys ir ateityje. Įdomu tai, kad po truputį pradėjo mažėti mirštamumo nuo priešinės liaukos vėžio rodikliai.

Vis dėlto prostatos vėžio aktualijoms ir toliau skiriamas didžiausias dėmesys...  

Dabar prostatos vėžio atvejų nustatoma tris kartus daugiau nei, pavyzdžiui, inkstų vėžio. Visas mūsų, urologų, darbo krūvis yra susijęs su prostatos vėžio diagnostika ir gydymu. Vis didesniam kiekiui pacientų su kliniškai mažai reikšminga vėžio diagnoze taikome stebėsenos metodiką. Esant agresyviam vėžiui, kuris yra mirtinai pavojingas, vis daugiau taikoma radikalių gydymo formų (chirurginės ar spindulinės terapijos).

Vis dėlto per ilgą epidemiologinės stebėsenos laikotarpį susiformavo mirštamumo mažėjimo tendencijos, kurias patvirtina epidemiologai ir kurių mes visi laukėme jau daug metų. 

Galima manyti, kad tokią situaciją galėjo nulemti Ankstyvosios vėžio diagnostikos programa ir gana platus radikalaus gydymo pritaikymas. Taigi, visi minėti rodikliai aiškiai nupiešia bendrą epidemiologinį onkourologinių ligų žemėlapį.    

 

        Kokios šiuolaikinės diagnostikos technologijos pastaruoju metu yra taikomos praktikoje? Kiek svarbus jų įdiegimas bei naudojimas?

Vertinant prostatos vėžio diagnostiką tenka konstatuoti, kad gerokai dažniau naudojamas multiparametrinio magnetinio rezonanso tyrimas. Naujiena galima laikyti pradėtą taikyti taip vadinamą genetinį šlapimo tyrimo testą, kuris gana sėkmingai įtraukiamas į diagnostikos kasdienybę tiksliau nustatant prostatos vėžio indikacijas biopsijai. Lietuvoje jau atsirado pirmosios gydymo įstaigos, kuriose atliekama Fusion biopsija. Fusion biopsija viršija standartinės biopsijos galimybes nustatant didelės rizikos prostatos vėžį. Tai yra technologija, kuri sulieja vaizdus, gautus magnetinio rezonanso ir ultragarsinio tyrimo metu. Ekrane matydami vieną ir tą patį taikinį galime atlikti taip vadinamas pritaikomąsias biopsijas ir, kaip jau minėjau, gerokai tiksliau diagnozuoti prostatos vėžį. Visai tikėtina, kad ateityje galėsime atsisakyti daugybinių biopsijų, vietoje jų atlikdami pritaikomąsias biopsijas. Tai reiškia, kad ne tik išvengsime nereikalingų procedūrų, bet kartu atsiras ir galimybė sumažinti po biopsijų išsivystančių komplikacijų kiekį. 

 

Kokios išlieka terapijos galimybės?

Inkstų vėžio gydymo schemos išlieka tos pačios – chirurginio gydymo metodai pastaraisiais metais pernelyg nesikeičia, bet keletą naujų medikamentų, skirtų gydyti išplitusiam inkstų vėžiui, pritaikome. Turiu omenyje ne tik biologinius taikinių terapijos medikamentus, bet ir naujas imunoterapijos formas.

Šlapimo pūslės vėžio gydymo metodikoje yra pokyčių, t. y. taikoma sisteminė imunoterapija. Tam tikrų naujienų yra ir metastazavusio šlapimo pūslės vėžio gydymo grandinėje.

 

Iki šiol buvo teigiama, kad Lietuvoje maždaug trečdalis piktybinių navikų nustatomi vėlyvųjų stadijų, kai visiškai pasveikti tampa sudėtinga... Gal atsiranda daugiau vilčių tokiems ligoniams pasveikti ar bent pavyksta sėkmingiau suvaldyti ligą?

Nepaisant to, kad turime vis daugiau radiologinio ištyrimo galimybių, vis dar pakankamai nemažai pacientų sužino užleistos vėžio formos diagnozę. Tad pasakyti, kad tuoj visas onkologines ligas bus galima nustatyti, kai jos dar ankstyvos stadijos, tėra dar sunkiai realizuojama utopija. Iki šiol vis dar nestinga tiek inkstų, tiek šlapimo pūslės, tiek prostatos vėžio vėlyvųjų stadijų diagnozių. Mano nuomone, vėlyvąją ligos stadijos diagnozę didžiąja dalimi lemia pačių gyventojų elgsenos ypatybės ir tradicijos. Dalis gyventojų vis dar linkę ignoruoti savo ligą, neina pas gydytojus tikrintis, laukia konkrečių simptomų ir tiktai juos pastebėję žada kreiptis į medikus. Tačiau simptominis vėžys jau reiškia išplitusią ligą.

Nors pastaraisiais metais vėlesnių stadijų vėžio atvejų proporcijos gerokai sumažėjo, tačiau nepaisant mūsų pastangų šviesti visuomenę ir gydytojus, per visus galimus informacijos šaltinius kalbėti ir rašyti apie vėžio patikros programas ir tyrimo svarbą, situacija nėra džiuginanti. Kasmet nustatoma apie 500–600 atvejų, kai liga jau būna toli pažengusi, išplitusios metastazės. Žinoma, tada gydymo rezultatai yra gerokai prastesni.

Kokias onkourologinių ligų prevencijos priemones galėtumėte įvardyti kaip efektyviausias? Kokio amžiaus ar būklės pacientams labiausiai naudinga dalyvauti piktybinių navikų prevencijos programose? Kiek patikra yra efektyvi siekiant užkirsti kelią rimtoms sveikatos problemoms?

Mes manome, kad vyrai nuo 40, 45 metų, ypatingai tie, kurių šeimos nariai (tėvai, broliai) sirgo ar serga prostatos vėžiu, turi būtinai pradėti patikrą. Paprastai šeimos gydytojai tai žino ir savo pacientus informuoja. Visi turi galimybę išsiaiškinti pirmuosius PSA rodiklius. Atsižvelgdamas į tai, koks yra pirmas šio rodiklio rezultatas, šeimos gydytojas nustato antro patikros etapo datą. Galbūt vienam pacientui bus galima kartoti PSA tyrimą po dvejų, kitam – po penkerių metų ir t. t. Beje, mus, kaip klinicistus, labiausiai liūdina jaunesnioji karta, kurios atstovai nėra linkę atlikti patikras. O juk anksti nustačius ligą galime žmogui padėti daug efektyviau, pakeisti ligos prognozę. Vyresniems vyrams, nustačius išplitusią ligą arba patvirtinus juos kaip didelės rizikos grupės pacientus, dažniausiai daugelis gydymo metodikų tampa neefektyvios ir mums nebelieka galimybių pailginti jų išgyvenamumą.

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2019 m. Nr. 3

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.