Vyriausybė pritarė alkoholio vartojimo, jo daromos ekonominės žalos sveikatai ir ūkiui stebėsenos taisyklių pakeitimams. Tokiu būdu siekiama surinkti ir visapusiškai vertinti duomenis apie alkoholio vartojimą ir jo pasekmes. Šių duomenų pagrindu bus nustatomos tikslingos prevencijos priemonės, galinčios padėti sumažinti alkoholio vartojimo mastą šalyje. Vyriausybės nutarimu įtvirtinti pakeitimai įsigalios nuo 2021 metų pradžios.

Naujas mišraus veikimo insulinas

2020-01-09

Ilona Banišauskaitė

VšĮ Vilkaviškio ligoninė

 

2 tipo cukrinio diabeto (CD) gydymo tikslas – pasiekti ir išlaikyti gerą glikemijos kontrolę, kad sumažėtų CD komplikacijų rizika. Rekomenduojama siektina glikemija nevalgius yra ≤7 mmol/l, glikemija 2 val. po valgio ≤8,5 mmol/l, o tikslinis glikozilintas hemoglobinas (HbA1c) daugumai pacientų turėtų būti ≤7 proc., kai nėra sunkių ar nakties hipoglikemijų. Vis dėlto glikemijos kontrolės tikslai kiekvienam pacientui apibrėžiami individualiai, atsižvelgiant į amžių, CD trukmę, širdies ir kraujagyslių sistemos būklę ir hipoglikemijos riziką [1].

Epidemiologiniais perspektyviaisiais tyrimais įrodyta, kad ankstyva ir intensyvi glikemijos kontrolė padeda sumažinti CD sukeliamą smulkiųjų ir stambiųjų kraujagyslių komplikacijų riziką, o gerai valdant glikemiją ligos pradžioje sumažėja komplikacijų riziką vėlesniu ligos etapu, net ir tuo atveju, kai glikemija valdoma vidutiniškai.

Jungtinės Karalystės perspektyviojo cukrinio diabeto tyrime (UKPDS) palygintos dvi CD ligonių grupės: 1) pacientai, kuriems taikytas intensyvus gydymas ir glikemijos kontrolė palaikant 7 proc. HbA1c, 2) pacientai, kuriems taikytas standartinis gydymas ir glikemijos kontrolė palaikant 7,9 proc. HbA1c. Tyrimu nustatyta, kad taikant intensyvų gydymą ir gerai kontroliuojant glikemiją, t. y. HbA1c sumažinus 0,9 proc., mirties nuo CD rizika sumažėjo 12 proc., smulkiųjų kraujagyslių komplikacijų rizika – 25 proc., miokardo infarkto – 16 proc. Pastebėtas ir ilgalaikis intensyvaus gydymo ir kontrolės efektas. Praėjus 10 m. po tyrimo, intensyvaus gydymo grupėje, mirštamumo nuo CD rizika buvo mažesnė 9 proc., smulkiųjų kraujagyslių komplikacijų – 25 proc., o miokardo infarkto – 15 proc., lyginant standartinio gydymo grupe, nors glikemijos kontrolė abiejose grupėse buvo panaši (HbA1c 8,5 proc.). Taigi, intensyvi glikemijos kontrolė ir sumažintas HbA1c 2 tipo CD sergantiems ligoniams iš dalies sumažina komplikacijų riziką per ateinančius 10 metų [2].

Prieš beveik šimtą metų (1922 m.) pirmą kartą CD gydyti panaudotas insulinas. Prieš daugiau nei 80 metų Hagedornas pasiūlė pailginti insulino veikimą pridedant protaminą. Suformavus protamino ir insulino kristalus, sukurtas neutralaus protamino Hagedorno (NPH) insulinas. Vienintelį NPH insuliną buvo galima maišyti su greičiau veikiančiu insulinu, papildančiu jo ilgalaikį poveikį, – tai pagrindinė priežastis, kodėl NPH insulinas išliko rinkoje iki šiol [3]. Sujungus tirpų insuliną lispro su kristaliniu insulino lispro protaminu, o insuliną aspartą su kristaliniu insulino asparto protaminu, buvo sukurtos dvifazės insulino lispro ir asparto suspensijos – NPH tipo mišraus veikimo insulinai [4, 5], kuriais iki šių dienų gydomas cukrinis diabetas.

Nors minėti mechanizmai pailgina absorbcijos laiką, šių preparatų veikimas nėra idealus, lyginant su fiziologiniu endogeniniu žmogaus insulinu. NPH tipo mišriems insulinams būdingas trumpas veikimas – iki 24 val., t. y. neapima visos paros. Lyginant fiziologinio insulino ir mišraus NPH tipo insulino veikimo būdą matyti, kad praėjus 6–8 val. po injekcijos dėl tirpaus ir kristalinio insulino protamino sąveikos atsiranda asparto „veikimo petys, t. y. išlieka didesnė insulino koncentracija, kuri lemia glikemijos svyravimą ar hipoglikemijos riziką (1 pav.)

Prieš NPH tipo mišraus veikimo insulino švirkštimą kiekvieną kartą būtina jį kokybiškai sumaišyti – tai lemia dar didesnį veikimo variabilumą [6]. Optiniu metodu buvo tiriama 109 pacientų sumaišyto NPH tipo mišraus veikimo insulino kokybė. Jiems rekomenduota prieš injekciją flakoną pavartyti 20 kartų. Paaiškėjo, kad tik 9 proc. pacientų vartė insuliną daugiau nei 10 kartų. Lyginant su kontroliniu insulinu, 65 proc. flakonų NPH insulino koncentracija svyravo daugiau kaip 20 proc. Mažesnė kaip 80 proc. insulino koncentracija rasta 57 flakonuose, o didesnė kaip 120 proc. – 14 flakonų. Po papildomo mokymo 43 pacientams HbA1c statistiškai reikšmingai sumažėjo, lyginant su apmokytas įprastai (8,4 proc. ir 10,8 proc., p < 0,05). Pagerėjus insulino maišymo kokybei, 35 pacientams statistiškai reikšmingai sumažėjo hipoglikemijos epizodų per mėnesį, lyginant su praėjusiu mėnesiu (0,4 ir 1,0, p < 0,05) [7].

Vis dar tebesiekiama sukurti idealų insuliną, kuris pasižymėtų ilgu veikimu, tolygia farmakokinetika, t. y. turėtų kuo mažiau pikų, būtų vartojamas tik vieną kartą per parą, nesukeltų hipoglikemijos ir kuo tiksliau atkartotų endogeninio insulino veikimą.

 

Rėmėjas UAB Novo Nordisk Pharma

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2019 m. Nr. 8

 

 

 

© 2006 Visos teisės saugomos.