HI informacija: pernai šalyje mirė 38 281 žmogus – 1293 asmenimis mažiau nei 2018 m. Pagrindinės Lietuvos gyventojų mirties priežastys – kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės priežastys. 2019 m. jos sudarė 81,9 proc. visų mirties priežasčių. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t. y. 54,6 proc. mirusiųjų, nuo piktybinių navikų – 21 proc., o dėl išorinių priežasčių – 6,3 proc.

Ko tikimasi iš šiuolaikinio ŽIV gydymo?

2020-07-22

Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcija – tai ilgainiui viruso sukeliamas imuniteto deficitas, kuris gali išsivystyti ir žmogui nežinant, kad jis yra užsikrėtęs. Nesigydantis žmogus pradeda sirgti oportunistinėmis infekcijomis, nuo kurių paprastai apsaugo natūralus imunitetas. Imunodeficito virusas labai pakenkia imuninei sistemai, ji susilpnėja ir žmogus pradeda sirgti sunkiomis bakterijų, grybų, pirmuonių sukeltomis infekcijomis, piktybiniais navikais. Viena dažniausių Lietuvoje yra plaučių tuberkuliozė.

Gydymas ir kitos papildomos priemonės sukuria palankias sąlygas bei galimybes gerinti užsikrėtusių asmenų sveikatą bei gyvenimo kokybę, sėkmingai valdyti šios ligos plitimą užkertant kelią blogiausioms baigtims. Apie ŽIV infekciją bei jos valdymo galimybes kalbamės su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos profesore, VUL Santaros klinikų Infekcinių ligų centro gydytoja konsultante Raimonda Matulionyte

 

Kokia yra dabartinė ŽIV statistika: kiek užregistruota ŽIV pacientų ir kiek diagnozuojama naujų pacientų kasmet?

PSO duomenimis, 2019 metais pasaulyje buvo 37,9 mln[RM1] [Mn2] . ŽIV užsikrėtusių gyventojų. Manoma, kad apie 1,7 mln. žmonių užsikrėtė per 2018 metus, o 770 tūkst. mirė nuo AIDS. 2019 m. viduryje pasaulyje buvo gydoma 24,5 mln., t. y. 65 proc. visų užsikrėtusiųjų ŽIV. Nuo epidemijos pradžios yra mirę 32 mln. AIDS susirgusių gyventojų. Pagrindine oportunistine liga pasaulyje išlieka plaučių tuberkuliozė, nuo kurios ir toliau miršta užsikrėtusieji ŽIV.

 

Kaip apibūdintumėte ŽIV/ AIDS situaciją Lietuvoje, lyginant ją su pasaulio, Europos, Baltijos šalių skelbiamais duomenimis?

Šių metų balandžio 1 dienos Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, Lietuvoje buvo 3 360 užsikrėtusių ŽIV, iš kurių 79 proc. – vyrai ir 21 proc. – moterys. Manoma, kad nuo AIDS pandemijos pradžios mirė šeštadalis visų susirgusiųjų, bet nebūtinai visi nuo AIDS. Mirštamumas nuo AIDS išlieka stabilus – 1,32 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Beje, Europos Sąjungoje per 10 metų mirštamumas nuo AIDS sumažėjo apie 3 kartus.

Lyginat mūsų šalies situaciją (naujų užregistruotų atvejų skaičių per metus) su esančia Europoje galima teigti, jog ji maždaug atitinka ES vidurkį: 2018 metais ES vidurkis buvo 5,6 atvejo 100 tūkst. gyventojų, Lietuvoje – 5,7 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Aišku, mūsų šalies duomenys daug geresni nei artimiausių kaimynių valstybių. Štai Latvijoje registruojamas pats didžiausias ŽIV plitimo greitis Europos Sąjungoje – 16,9 atvejo 100 tūkst. gyventojų, Estijoje – 14,4 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Dar blogesnė situacija Baltarusijoje arba Rusijoje, Kaliningrado srityje... Baltarusijoje registruota 25, o Rusijoje – apie 59 atvejai 100 tūkst. gyventojų. Taigi, Lietuvos situacija šiandien yra pakankamai stabili, atitinka ES vidurkį ir yra daug geresnė nei mūsų kaimyninėse valstybėse Latvijoje ir Estijoje, bei nepalyginamai geresnė nei Rusijoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje.

 

Dar visai neseniai ŽIV dažniausiais būdavo perduodamas švirkščiantis narkotikus. Kaip yra dabar? Koks yra dabartinis ŽIV pacientas – jo amžius, lytis, profesija?

Sunku išvesti kokį nors bendrą rodiklį, nes manoma, kad nuo šios infekcijos nustatymo pradžios apie 59 proc. infekuotųjų yra užsikrėtę ŽIV vartodami švirkščiamuosius narkotikus. Tačiau pastaraisiais metais šio viruso plitimas lytiniu būdu netgi didesnis nei plitimas per narkotikus. Tai rodo, kad užsikrėtimo profilis keičiasi. Todėl tiksliai apibrėžti užsikrėtimo profilį yra sudėtinga. Dažniausiai ŽIV užsikrėtęs pacientas yra nuo 30 iki 49 m. amžiaus, nes didžiausias sergamumas fiksuojamas tarp šios amžiaus grupės asmenų. 4/5 užsikrėtusiųjų yra vyrai. Ne paslaptis, kad daugiausia infekuotųjų – tarp laisvės atėmimo bausmę atliekančių arba kalėjusių asmenų. Taigi, įkalinimo įstaigos tebėra svarbūs ŽIV infekcijos židiniai. Kita dalis užsikrėtusiųjų ŽIV yra aiškių rizikos veiksnių visiškai neturintys žmonės, dirbantys, užsikrėtę lytiniu būdu, tarp jų – vyrai, lytiškai santykiaujantys su vyrais.

 

Nors ŽIV liga neapibūdina žmogaus ir neapibrėžia jo gyvenimo, kokie stereotipai yra labiausiai paplitę apie ŽIV pacientą? Ar jie atitinka tikrovę?

Lietuvoje neretai ŽIV infekcija sutapatinama su AIDS. Žmonės jų neskiria. Vis dėlto tarp AIDS ir ŽIV yra ryškus skirtumas. AIDS jau yra liga, t. y. kai žmogus suserga AIDS klasifikuojančia kokia nors oportunistine infekcija, kai jo imunitetas yra tikrai išsekęs ir organizmas tampa imlus visoms ligoms. Na, o ŽIV virusu užsikrėtęs žmogus gali jį perduoti kitiems, bet jam pačiam dažnai nėra jokių simptomų ir negydomas jis gali gyventi pakankamai ilgai, kol imunitetas grėsmingai nusilpsta, tačiau laiku arba anksti pradėjus gydymą – gali gyventi tiek pat ilgai kaip visi kiti. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį, kad nėra lygybės ženklo tarp ŽIV ir AIDS.

Aišku, kitas stereotipas yra tai, kad manoma, jog užsikrėtęs ŽIV žmogus priklauso kokiai nors rizikos grupei. Klasikinės rizikos grupėms priklauso švirkščiamųjų narkotikų vartotojai, įkalinti asmenys, sekso darbuotojai (vyrai ir moterys), tačiau, kaip jau minėjau, 40 proc. užsikrėtusiųjų visiškai nepriklauso toms rizikos grupėms, gyvena niekuo neišsiskiriantį, įprastą gyvenimą.

Trečias stereotipas – visuomenėje dar gajus mąstymas, kad ŽIV infekcija yra mirties nuosprendis. Net ir pacientai neretai klausia, kiek jiems dar liko gyventi. Tačiau šiandien laiku pradėtas gydyti žmogus išgyvena kartais net ilgiau nei bendra populiacija, nes yra dažnai stebimas, greitai nustatomi nukrypimai nuo normos, gydymas puikiai toleruojamas, nesudėtingai priderinamas prie gyvenimo būdo ir netrukdo žmogui gyventi įprasto gyvenimo. Tiktai ŽIV dar išlieka vaistais kontroliuojama liga ir iš tikrųjų nėra visiškai išgydoma. Bet ši diagnozė tikrai nereiškia mirties nuosprendžio.

 

Paciento diagnostika

Didžiausias pacientų srautas neabejotinai nusidriekia prie šeimos gydytojo, kuris dažnai būna pirmasis specialistas, siunčiantis išsitirti dėl ŽIV, kabineto. Kada pacientas turėtų būti patikrintas dėl ŽIV? Ar priimant tokį sprendimą vertinamas priklausymas kokiai nors rizikos grupei?

Iš tiesų Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) yra apibrėžusi 5 pagrindines rizikos grupes: asmenys, vartojantys švirkščiamuosius narkotikus, sekso darbuotojai (vyrai ir moterys), vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais, įkalinti asmenys ir translyčiai. Ir, aišku, yra tokia pažeidžiama visuomenės dalis, sakykime, susijusi su profesija – pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojai, bet tikrai negalima tarp jų dėti lygybės ženklo, arba migrantai, žmonės, gyvenantys su rizikos grupei priklausančiu partneriu ir pan. Tačiau atsižvelgiant į rizikos veiksnius yra tik viena ištyrimo strategija, kuri šiuo metu ne visada palaikoma, nes ne kiekvienas gydytojas nori gilintis į savo paciento asmeninį gyvenimą ir aiškintis, ar žmogus galėtų priklausyti minėtoms rizikos grupėms, todėl šeimos gydytojams siūloma taikyti įvairias ištyrimo strategijas. Viena jų, pastaraisiais metais sulaukusi susidomėjimo bei skatinimo, yra indikacinėmis ligomis sergančių asmenų ištyrimas dėl ŽIV, t. y. ligų arba sąlygų sąrašas, kurias įtarus šeimos gydytojas galėtų pacientą kartu ištirti ir dėl ŽIV infekcijos.

Pavyzdžiui, kai žmogui nustatoma visuomenėje įgyta pneumonija, burnos ar makšties kandidozė, jau yra indikacinė sąlyga, kuriai esant rekomenduojama jį ištirti ir dėl ŽIV. Taip pat ir integruotas ištyrimas, kai tiriant dėl vienos, pavyzdžiui, krauju plintančios infekcijos, hepatito B ar hepatito C, kartu rekomenduojama tirti dėl ŽIV. Arba tiriant dėl vienos iš šių ligų kartu tirti dėl lytiškai plintančių infekcijų ir netgi dėl latentinės tuberkuliozės.

Taip pat dar egzistuoja rutininis ištyrimas, kai tam tikrais atvejais tiriami visi – toks tyrimas taikomas nėščiosioms, įkalintiems asmenims, arba tam tikra gydymo įstaiga, pvz., tuberkuliozės, infekcinių ligų ligoninė, nusibrėžia tikslą dėl ŽIV ištirti visus guldomus į stacionarą ligonius ir pan.

Taip pat egzistuoja savarankiško ištyrimo strategija, kai pacientas gali nusipirkti testą vaistinėje ar atsisiųsti internetu ir pats atlikti tyrimą, bet gavęs teigiamą rezultatą turi būtinai kreiptis į šeimos gydytoją, kuris paskirs tolesnę jo ištyrimo strategiją.

 

Kaip vertinate ŽIV pacientų diagnostiką? Ar būtina ją gerinti?

Oficialios statistikos duomenimis, Lietuvoje atliekama diagnostika dėl ŽIV yra laikoma pakankamai gera, rodanti, kad daugiau nei 90 proc. asmenų yra ištirti dėl ŽIV. Lietuvoje neblogai ištirti rizikos grupėms priskiriami asmenys, tiriamos nėščiosios, donorai, dažnai testuojama įkalinimo vietose – ir nuteistajam atvykus, ir išleidžiant jį į laisvę. Galbūt rečiau dėl ŽIV tiriama bendrojoje praktikoje, ligoninėse. Aišku, gydytojų žinios plečiasi, tačiau reikia dažniau pagalvoti ir apie tuos pacientus, kuriems nebūdingi ryškūs rizikos veiksniai. Nereti atvejai, kai ŽIV nustatomas vėlai, o kartais – netgi per vėlai. ULAC duomenimis, Lietuvoje nustačius virusą AIDS stadijoje, 70 proc. sergančiųjų miršta per pirmus metus. Dėl to labai svarbu infekciją nustatyti laiku, kai galima pacientui padėti, bet kartais esame bejėgiai, nes būna per vėlu. Todėl būtina didinti ištyrimo apimtis, platinti žinią tarp šeimos gydytojų ir kitų specialistų – akušerių ginekologų, dermatovenerologų, pulmonologų, ir tirti ne vien s rizikos veiksnių turinčius pacientus. Kartais rizika nebūna labai akivaizdi, o ir pats pacientas jos neįvertina.

                       

Teigiamas ŽIV rezultatas – kas toliau?

Kaip pacientui pranešti nemalonią naujieną, kad ŽIV testo rezultatas teigiamas?

Šeimos gydytojai pirmiausia turėtų savo pacientą supažindinti su pirmuoju tyrimo atsakymu, kurį paprastai dar būtina patvirtinti. Patvirtinti teigiamą testą šeimos gydytojas pacientą gali bet kada siųsti pas specialistą, dažniausiai – gydytoją infektologą. Gydytojai turi patirties, pranešti tokią žinią jiems yra lengviau, juolab pagrindinis veiksnys yra tai, kad infekuotąjį reikia iškart supažindinti su teigiama prognoze ir su gydymo galimybėmis, kurios šiuo metu yra tikrai didelės.

 

Gydymas: antiretrovirusinė terapija

Nuo tada, kai buvo pradėtas gydyti pirmasis ŽIV pacientas, praėjo daugiau nei 30 metų. Šiuo metu gydymo metodai tobulėja, išrasti veiksmingesni, mažiau šalutinių poveikių sukeliantys vaistai. Mus pasiekia ir sėkmės istorijos. Vienas iš tokių pavyzdžių – 2016 m. Australijos pareiškimas, kad šiame žemyne nėra ŽIV infekcijos, tai reiškia, kad 90 proc. Australijos pacientų kraujyje dėl sėkmingo gydymo ŽIV virusas neaptinkamas. Ar tai įmanoma pasiekti Europoje?

Siekiant užkirsti kelią viruso plitimui, Jungtinių Tautų (JT) programa UNAIDS iškėlė tikslą iki 2020 metų įgyvendinti strategiją „90-90-90“, kurios tikslas – užtikrinti, kad 90 proc. užsikrėtusiųjų žinotų, jog serga, 90 proc. sergančiųjų būtų suteikiamas gydymas ir 90 proc. besigydančių pasiektų teigiamų rezultatų ir gyventų visavertį gyvenimą.
Australija tokį tikslą jau yra pasiekusi, tačiau nereikia žiūrėti taip toli. Štai Švedija buvo pirmoji šalis Europoje, pranešusi, jog pasiekė visus šiuos paskelbtus tikslus labai greitai. Panašūs rezultatai ir Jungtinėje Karalystėje. Tačiau Lietuvoje, kaip neretai ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, pagrindinis trukdis siekiant PSO tikslų yra užsikrėtusiųjų nenoras vykti į gydymo įstaigas dėl tolesnės šios infekcijos priežiūros. Tai lemia įvairios priežastys – socialinės, įkalinimas, priklausomybės ir t. t. Todėl pagrindinis darbas turėtų būti sveikatos priežiūros užtikrinimas, į šią veiklą reikėtų įtraukti socialinius darbuotojus, pritaikyti savivaldybių galimybes, kad užsikrėtusieji ŽIV būtinai atvyktų pas gydytojus. Šiuo metu Lietuvoje yra gydomi tik 42 proc. visų užsikrėtusiųjų ŽIV. Tai gana menkas rodiklis, nors tokiems asmenims suteikiama daug galimybių. Todėl šeimos gydytojams tenka labai svarbus uždavinys nustatyti, kurie jų pacientai yra užsikrėtę ar galimai užsikrėtę, ir juos laiku siųsti pas specialistus.  

 

 

Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė

 

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 5.


 

© 2006 Visos teisės saugomos.