Otorinolaringologui Antanui Kęstučiui Sodeikai – 95-eri!

2018-05-10

Nuoširdžiausiai sveikiname Jubiliatą garbingos sukakties proga! Kolegos, pažinoję šį gabų, pažangų ir įdomų gydytoją, prisimeną jį kaip unikalią ir charizmatišką asmenybę.

Susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės sudarė sąlygas A. K. Sodeikos asmenybei tobulėti įvairiose srityse – muzikos, architektūros, medicinos.

Taigi norisi papasakoti apie Jubiliato jaunystės pomėgius, apsisprendimus, savojo kelio ieškojimą.

Gimęs 1922 m. spalio 8 d. Kauno operos dainininko – legendinio baritono Antano Sodeikos ir mokytojos Elenos Dobrovolskaitės šeimoje, Antanas Kęstutis tiesiogiai jautė Lietuvos kultūros pulsavimą, inteligentijos siekius, pomėgius, kasdienybę. Štai dėdė Stasys Sodeika (buvęs kariškis) tapo Operos teatro solistu (bosas), kaimynystėje gyveno ir su Sodeikų šeima bendravo baritonas Juozas Mažeika, o ką jau kalbėti apie tai, kad Antano Kęstučio krikštatėvis – pats Kipras Petrauskas!  (Sodeikų šeima pav.)

Vaikas būdamas, Antanas Kęstutis Kauno operos scenoje girdėjo Fiodorą Šaliapiną, dainuojantį Mefistofelį, ir tai paliko jam stiprų įspūdį. Būdamas paauglys, lydėdavo tėvą į spektaklius – nešdavo jo gaidų portfelį ir termosą su arbata, pagardinta gruzinišku raudonuoju vynu „Šamchor“. Operų klausydavosi įsikūręs pasagos formos balkono dešinėje, kad matytų prie pulto ateinantį dirigentą. Antaną Kęstutį ypač žavėdavo dirigento Vytauto Marijošiaus „savotiškas ritualas“. „Kiekvieną kartą batutos pakėlimas vykdavo ne vieną, ne du ir ne tris kartus, lyg burtai. Dirigentas nepradėdavo operos tol, kol salėje nestodavo mirtina tyla. Pirmasis ženklas orkestrui paskelbdavo muzikos stebuklą“, – rašė prisiminimuose.

Vėliau Antanas Kęstutis Sodeika yra sakęs, kad įprasta tėvą šlovinti kaip Rigoletą Dž. Verdžio to paties pavadinimo operoje, bet leidžiąs sau turėti atskirą nuomonę, kad jis (tėvas) buvo dar puikesnis Demonas (A. Rubinšteino op. „Demonas“) ir įsimintinas baronas Skarpija (Dž. Pučinio op. „Toska“) bei Jagas ir Žermonas (Dž. Verdžio op. „Otelas“ ir „Traviata“). Tokia jo nuomonė atskleidžia brandų požiūrį į vokalinės muzikos atlikimą.

Kauno operos teatras išgelbėjo Antaną Kęstutį nuo vokiečių kariuomenės, kai priėmė jį mimanso ir choro artistu bosu (dirbo 1944–1945 m.). Operos teatre 1943 m. susipažino su studente dainininke Viktorija Meliešyte (1948 m. tapusia jo žmona), kuri operos scenoje sukūrė 11 vaidmenų (ryškiausi iš jų – Karmen ir Stefanas). Tuokė Viktoriją ir Antaną Kęstutį pastarojo dėdė (motinos brolis) Algirdas Mykolas Dobrovolskis – garsusis Tėvas Stanislovas.

Antanas Kęstutis dalyvavo 10-ies operų spektakliuose, atlikdavo net įvairius smulkius vaidmenis, pvz., budelis (Dž. Pučinio op. „Toska“), Petrogrado aristokratas, šokantis polonezą (P. Čaikovskio op. „Eugenijus Oneginas“), dvarponis choro kompanijoje (Dž. Verdžio op. „Rigoletas“). O tuo metu kitus vaidmenis atlikdavo vien giminaičiai: tėvas A. Sodeika – Rigoletas, krikštatėvis K. Petrauskas – Hercogas, dėdė Stasys Sodeika – Monteronė, sužadėtinė Viktorija Meliešytė – čigonė Madalena! Tai bent sudėtis!

Teatras – tai ne tik meno, bet ir konkurencinės kovos laukas. Visa tai teko pajusti ir Antanui Kęstučiui. Išvaizdus 186 cm ūgio jaunuolis tikėjosi savo kūrybinį diapazoną išplėsti nuo budelio iki caro (nedainuojamo vaidmens). Deja, režisierius Juozas Grybauskas tąkart N. Rimskio-Korsakovo operai „Caro sužadėtinė“ pasirinko kitą jaunuolį – Rimantą Siparį...

Jaunuolis Antanas Kęstutis jautėsi pagerbtas, kai operos choro vadovas Jonas Dambrauskas patikėjo jam mokyti choro grupes savo partijų. Verta pridurti, kad vokiečių okupacijos metais Antanas Kęstutis dar dirbo Kauno radiofone muzikos redaktoriumi, akompanuodavo operetės dainininkui Vytautui Rinkevičiui.

A. K. Sodeika savo atsiminimuose yra rašęs, kokie svarbūs jam buvo žmonos pasirodymai operos scenoje, kaip emocingai į juos reaguodavo: „...kaip Aleksandro Bloko meilė Liubovei Dalmas (...sliozy dušat grudj pred javlenijem Karmensity...), ir many dėjosi kažkas panašaus prieš pasirodant manajai Karmensitai“.

Tai jausminė, meninė A. K. Sodeikos asmenybės pusė, o kaip su racionaliąja, su mokslais?

„Sakoma, kad jaunystė – kvailystė“, – rašė jis. – „Ne! Jaunystė – tai poligonas kūrybiškumui reikštis.“

1940–1945 m. A. K. Sodeika studijavo kompoziciją pas Juozą Gruodį Kauno konservatorijoje. Studijuojant buvo privaloma ir dainavimo disciplina. Dainuoti mokėsi pas operos solistą Juozą Bieliūną. Tuo pat metu (1940–1941 m.) Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą. Galiausiai pasirinko mediciną, o jos studijas 1949 m. baigė su pagyrimu (vadinamasis „raudonas“ diplomas tuo metu suteikdavo teisę pasirinkti specialybę ir darbovietę).

Taigi 1949-aisiais pradėjo dirbti gydytoju Kauno klinikose, Ausų-nosies-gerklės ligų skyriuje. Čia dirbo 1949–1950 m. Po kurio laiko jaunasis otorinolaringologas išvyko 4 mėnesiams pasitobulinti į Leningradą. Po Antrojo pasaulinio karo metų blokados miestas ir jo kultūrinis gyvenimas buvo beveik atsigavęs. Gydytojas ten lankė operas, rašė apie jas laiškuose žmonai, dirbančiai jau operos teatre Vilniuje (1949 m. čia buvo perkelta Kauno opera). Grįžęs iš stažuotės, Kaune rado užimtą savo darbo vietą, o kaip kompensaciją gavo darbą Vilniuje – pradėjo eiti vedėjo pareigas tuometinio Stalino rajono Sveikatos apsaugos skyriuje (1950–1952).

Gyd. A. K. Sodeika dar yra dirbęs Vilniaus kurčiųjų mokykloje, 4-ojoje miesto poliklinikoje, Antakalnio poliklinikoje. 1950–1955 m. dirbo „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės LOR skyriuje su gyd. Pranu Pakonaičiu, kurį laikė pagrindiniu medicinos praktikos mokytoju.

Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2017 m. Nr. 2

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.