Klausos aparatų efektyvumo vertinimas tarp vyresnių pacientų

2018-10-01

Gintarė Čiburaitė, dr. Alina Kuzminienė

LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika

 

Reikšminiai žodžiai: klausos aparatai, efektyvumo vertinimas, klausos sutrikimas.

Santrauka. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti galimus klausos aparatų efektyvumo įvertinimo būdus tarp vyresnio amžiaus pacientų. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, didėjant vidutiniam gyventojų amžiui, vis daugiau pagyvenusių žmonių susiduria su kasdieniais klausos sutrikimo sukeltais gyvenimo iššūkiais. Klausos reabilitacija klausos aparatais – pirmas su amžiumi susijusio klausos prastėjimo gydymo pasirinkimas.

 

Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, gerėjant gyvenimo sąlygoms, sveikatos apsaugos sistemai, kartu didėja ir vidutinis gyventojų amžius. Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, 2016 m. Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 69,5 metų, moterų – 80 metų. 2017 m. pradžioje pagyvenę žmonės (65 m. ir vyresni) sudarė 19,3 proc. nuolatinių šalies gyventojų [1].

Literatūros duomenimis, pagal paplitimą klausos sutrikimas užimą trečią vietą tarp dažniausiai varginančių ligų vyresniame amžiuje [2, 3, 4]. Su amžiumi susijęs klausos prastėjimas pasireiškia abipusiu neurosensoriniu, palengva progresuojančiu klausos blogėjimu. Pirmaeilis gydymas – reabilitacija klausos aparatu [3, 5, 6, 7].

 

Klausos aparatų istorija

Pirmą kartą literatūroje klausą gerinantys aparatai paminėti 1588 m. G. B. D. Porta išleistoje knygoje „Magia Naturalis“ – aprašomi gyvūnų ausų formą turintys išdrožti mediniai ragai. XVII–XVIII a. paplito „klausymo ragai“, „klausymo vamzdžiai“, kurių veikimas buvo pagrįstas akustinėmis garso savybėmis – vienas platus galas surinkdavo garsą ir siauru galu perduodavo į klausančiojo ausį (1 pav.).

XIX a. klausos aparatai išliko didelio dydžio, tačiau atsirado poreikis juos paslėpti. Klausą gerinantys prietaisai būdavo montuojami prie krėslų, apykaklių, drabužių, plaukų aksesuarų. Dviejų garsių išradėjų – T. Edisono ir A. G. Bello dėka klausos aparatai pasistūmėjo nuo didelių nepatogių ragų iki ant kaklo nešiojamų ar prie drabužių tvirtinamų elektroninių aparatų su mikrofonu ir kelias valandas veikiančia baterija. Tobulėjant technologijoms, klausos aparatai vis mažėjo – 1950 m. buvo sukurti akiniai su į ausį įsikišamais kištukais. 1964 m. sukurtas užausinis klausos aparatų modelis, kurio išvaizda išlieka ženkliai nepakitusi iki šiol (2 pav.). Technine prasme 1996 m. pradėta gaminti skaitmeninius klausos aparatus, kurie gali prisitaikyti prie įvairaus triukšmingumo aplinkos ir asmens poreikių [8]. Šiuolaikiniai klausos aparatai yra nedideli, patogūs dėvėti; jie gali būti „klasikinio“ užausinio tipo (3 pav.) ar įdedami į išorinę klausomąją landą (4 pav.).

 

Klausos reabilitacijos reikšmė

Nors klausos sutrikimas – ne pagrindinė vyresnių žmonių problema, jos grąžinimas/reabilitavimas gali ženkliai pagerinti bendrą paciento būklę ir gyvenimo kokybę. Daug mokslinių tyrimų teigia, jog sutrikus klausai blogėja psichologinė, socialinė, emocinė, fizinė gerovė [3, 5, 6 ,9]. Įrodyta, kad reabilitacija klausos aparatais gerina gyvenimo kokybę, fizinę sveikatą, mažina socialinę atskirtį [3, 4, 9, 10]. Kita vertus, klausos blogėjimas – ne vienintelė priežastis, dėl kurios vyresnio amžiaus pacientai jaučia nerimą, nurodo blogą gyvenimo kokybę, depresijos simptomus, todėl teigiamas klausos reabilitacijos efektas gali neatsispindėti pacientų pildytuose klausimynuose [9].

Tikimasi, jog sensorinės klausos funkcijos grąžinimas gali pristabdyti ir pažinimo funkcijų prastėjimą. Atlikta keletas tyrimų, nagrinėjančių klausos sutrikimo įtaką žmogaus pažinimo funkcijoms, tačiau kol kas jų rezultatai prieštaringi [5, 7, 10]. Castiglione ir bendraautoriai tyrime nagrinėjo klausos reabilitacijos (aparatais ir kochleariniais implantais) įtaką vyresnių pacientų pažinimo funkcijoms bei depresijai ir nustatė teigiamą klausos aparatų efektą trumpalaikei atminčiai praėjus 1 mėn. nuo reabilitacijos pradžios. Taip pat nustatytas statistiškai reikšmingas depresijos simptomų sumažėjimas praėjus 1 metams po kochlearinės implantacijos (pacientams, kuriems reabilitacija taikyta klausos aparatais, depresijos simptomai nebuvo vertinti) [10]. Atlikti tyrimai visgi turi trūkumų: tai per trumpas ir per greitas reabilitacijos efekto vertinimo laikotarpis. Pažinimo funkcijų prastėjimas pasireiškia nuosekliai, per ilgą laikotarpį, todėl negalima tikėtis staigaus jų pagerėjimo pirmais mėnesiais nuo klausos reabilitacijos pradžios [5, 7, 10]. Mūsų žiniomis, vienintelis Dawes ir bendraautoriai vykdė 11 metų trukusį pacientų po klausos reabilitacijos stebėjimą. Tyrime nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas pažinimo funkcijų skirtumas tarp klausos aparatus nešiojusių ir nenešiojusių pacientų [7].  

Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2018 m. Nr. 1

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.