Ar galime užkirsti kelią lėtiniam rinosinusitui?

2018-08-17

Darius Bajorinas, prof. habil. dr. Virgilijus Uloza

LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika

 

Šiame straipsnyje aptariama sena patarlė „profilaktika yra geriau nei vaistai“, koncentruojantis ties pirmine lėtinio rinosinusito profilaktika, ligos, kuri paliečia 10 proc. suaugusiųjų populiacijos ir yra siejama su ryškiai pablogėjusia gyvenimo kokybe bei ekonominiais kaštais.

 

Modernioji medicina nukreipė dėmesį nuo „ligos valdymo“ prie sveikatinimo, kuris idealiu variantu apima profilaktikos priemones, skirtas išvengti ligos išsivystymo. Tačiau didėjant sergamumui lėtinėmis ligomis, reikalingos veiksmingesnės strategijos, siekiant sumažinti šių ligų poveikį. Toks požiūris yra individualizuotos medicinos pamatas, padedantis pritaikyti profilaktikos priemones ir gydymą asmeniškai kiekvienam pacientui, pagerinti ligų baigtis ir sumažinti gydymo kaštus [1].

Lėtiniu rinosinusitu (LRS) su/be nosies polipoze, epidemiologinių tyrimų duomenimis, serga 5–15 proc. suaugusiųjų populiacijos. Šios ligos etiologija ir patogenezė nėra iki galo perprastos, todėl ir jos prevencija yra iššūkis gydytojams.

Profilaktikos priemonės yra skiriamos į pirmines, antrines ir tretines (1 lentelė). Pirminės LRS profilaktikos tikslas (kuri bus detaliau aptariama straipsnyje) yra sumažinti ligos dažnį, išvengiant rizikos ar sukeliančių veiksnių.

Antrinė LRS profilaktika siekia sumažinti ligos dažnį, taikant ankstyvą diagnostiką ir tinkamas gydymo priemones, norint visiškai išgydyti pacientą ir išvengti ligos virtimo lėtine. Taip sumažinamas ligos neigiamas poveikis nuo pat jos pradžios. Chirurgiškai taip pat galima daugiausia nuveikti šiame prevencijos etape. Tarptautinės gairės apibrėžia tinkamas diagnostikos ir gydymo priemones, tačiau reikalingi tolesni tyrimai, siekiant nustatyti biologinių veiksnių bei imunomoduliatorių (tokių kaip mažos makrolidų dozės) veiksmingumą. Biožymenys, įgalinantys individualų gydymą, padės pacientams gauti veiksmingiausią pagalbą nuo pat ligos pradžios. Taip pat svarbu išsiaiškinti, ar antibiotikoterapija nėra žalinga dėl savo poveikio natūraliai mikroflorai [2].

Tretine LRS profilaktika siekiama sumažinti jau lėtine tapusios ligos poveikį pacientui ir jo gyvenimo kokybei, ją pagerinti ir išvengti galimų komplikacijų. Nepakankamos ligos kontrolės priežastimi gali būti paciento-gydytojo bendradarbiavimo stoka, neteisingas diagnozės nustatymas, nepakankamos apimties operacija bei tam tikros paciento savybės, susijusios su ligos vystymusi (2 lentelė). Pacientai, sergantys depresija, gali neadekvačiai vertinti jaučiamų simptomu sunkumą, todėl nuotaikos sutrikimų gydymas gali padėti pasiekti tenkinančią simptomų kontrolę.

 

Pirminė LRS profilaktika

 

LRS – nevienalytė liga, kurios priežastimi galima laikyti tiek uždegimą, tiek mukociliarinio klirenso bei natūralios mikrofloros pakitimus [2]. Pirminių profilaktikos priemonių pagrindinis tikslas ir yra išvengti specifinių LRS atsiradimo priežasčių bei rizikos veiksnių, todėl sveikos gyvensenos skatinimas, imuninės sistemos stiprinimas, žalingų aplinkos veiksnių ir toksinų vengimas gali sumažinti sergamumą LRS.

 

Aplinkos toksinai

 

Nors tabako, ozono, kietųjų dalelių ore svarba LRS išsivystymui nėra aiški, šie toksinai gali skatinti kvėpavimo takų uždegimą. Uždarų patalpų ore teršalų kiekis yra didesnis, todėl jo kokybė yra itin svarbi kvėpavimo takų ligų vystymuisi. Tyrimais įrodytas ryšys tarp profesinių toksinų ir astmos bei rinito išsivystymo, tačiau duomenų apie ryšį su LRS trūksta. Daugiau įrodymų surinkta apie rūkymo (ir pasyvaus) ryšį su padidėjusia rizika susirgti LRS. GA2LEN apklausos duomenimis, tarp 50 tūkst. pacientų Europoje, rūkantys asmenys LRS sirgo dažniau, lyginant su nerūkančiais [3].

Kiekvieni rūkymo metai didino riziką susirgti LRS 1,5 proc. Pasyvus rūkymas tiek vaikystėje, tiek suaugus taip pat siejamas su LRS, todėl svarbu mažinti rūkančiųjų skaičių, didinant akcizus tabakui, teikiant specialiąją pagalbą metantiems rūkyti bei mažinant tabako pakuočių patrauklumą įspėjimais.

Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2018 m. Nr. 1

 

 
 

© 2006 Visos teisės saugomos.