Akademinės psichiatrijos raida Kaune

2015-01-28

Prof. dr. Benjaminas Burba

LSMU MA Psichiatrijos klinika

 

Viena diena su puikiu mokytoju yra geriau nei tūkstantis dienų stropaus mokymosi.

Japonų patarlė

Kiekvienos disciplinos raida prasideda nuo mokytojo, nuo asmens, kuris gali ir nori pasidalyti žiniomis bei patirtimi, kuriam užtenka vidinės ugnies ir entuziazmo žengti pirmąjį žingsnį sunkiu naujovių keliu.

Akademinės psichiatrijos ištakos Kaune siejamos su prof. Juozu Blažiu (1 pav.). Profesorius gimė Šiauliuose, 1914 m. baigė S. Peterburgo karo akademiją, dirbo įvairiose tuometinės Rusijos ligoninėse karo gydytoju. 1918 m. J. Blažys grįžo į Lietuvą, o 1924 m. pradėjo dėstyti Kauno universitete įkurtoje Nervų ir psichikos ligų katedroje, kuriai vadovavo. Jis buvo ir universiteto medicinos prorektorius. J. Blažys paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių, mokėjo keletą užsienio kalbų, dalyvaudavo tarptautiniuose kongresuose, garsėjo kaip plačios erudicijos humanistas ir filosofas. Pagrindiniai darbai: vadovėlis „Įvadas į psichiatriją“, „Tolerancija kaip kultūros pagrindas“. Labai įdomiai aprašyti profesoriaus įspūdžiai iš „I Tarptautinio proto higienos kongreso“, įvykusio 1930 m. Vašingtone, JAV. Jo metu profesoriui teko bendrauti su žymiausiais amerikiečių kolegomis, visuomeninių organizacijų atstovais, lankytis tuo metu didžiausioje pasaulyje psichiatrijos ligoninėje (Manhattan State Hospital, 7000 lovų) bei daug kitų modernių to laikmečio gydyklų, JAV psichiatrijos mokslo įstaigose (Columbia University, Cornell University, Child Guidance Institute), susipažinti su socialiniu darbu, vaikų psichiatrijos naujovėmis, užmegzti ryšius su Rokfelerio fondu, išeivijos gydytojais ir kt. J. Blažys vadovavo katedrai iki pat savo mirties 1939 m.

1939 m. vadovavimą katedrai perėmė prof. Viktoras Vaičiūnas ir jos vadovu dirbo iki 1945 m. (2 pav.). Prof. V. Vaičiūnas gimė 1896 m. Piliakalniuose, Ukmergės apskr. 1922 m. baigė mokslus Petrogrado karo medicinos akademijoje ir iki 1925 m. tarnavo karo gydytoju Lietuvoje. Po to dirbo asistentu prof. J. Blažio vadovaujamoje Nervų ir psichikos ligų katedroje. Svarbiausi jo darbai buvo apie meningito, alkoholinių psichozių diagnostiką ir gydymą, savižudybes, psichoterapiją. V. Vaičiūno pastangomis katedroje pradėta taikyti encefalografija, mielografija, insulino ir elektros šoko terapija.

1945 m. V. Vaičiūnui mirus, katedros vadovu buvo paskirtas Lazaris Gutmanas, vadovavęs iki 1953 m. (3 pav.). Prof. L.Gutmanas gimė 1875 m. Palangoje, 1902 m. baigė Maskvos universitetą, 1910 m. įgijo medicinos daktaro laipsnį. Iki 1941 m. jis dirbo neurologu ir psichiatru Kaune, o nuo 1933 m. kartu dirbo ir Kauno universiteto (vėliau – Kauno MEDICINOS INSTITUTO) dėstytoju. Parašė vadovėlį „Nervų ligos“ (1947), aktyviai bendradarbiavo žurnale „Medicina“, 1948 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

Nuo 1953 iki 1988 m. katedros vadovu dirbo prof. Jonas Šurkus, kartu kurį laiką buvęs ir Medicinos fakulteto dekanu bei Lietuvos neurologų ir psichiatrų mokslinės draugijos pirmininku (4 pav.). Profesorius daug dirbo organizuojant įvairius mokslinius renginius, užmezgė glaudžius santykius su Rusijos (Maskvos gydytojų tobulinimosi psichiatrijos katedros) kolegomis. Svarbiausi jo paskelbti darbai – apie psichiatrijos raidą bei psichiatrijos mokslo istoriją Lietuvoje. J. Šurkus dirbo šizofrenijos diagnostikos ir gydymo srityje, paskelbė straipsnių apie simptominį alkoholizmą, afektinius sutrikimus ir kt. Kaip ilgametis katedros vadovas, prof. J. Šurkus buvo didelės dalies Lietuvos psichiatrų mokytoju, labai populiarus ir mėgstamas studentų dėl savo humaniško ir pagarbaus požiūrio į jaunuosius kolegas.

Plačiau skaitykite „Psichiatrijos aktualijos“ 2015 Nr. 1

 

© 2006 Visos teisės saugomos.