Centrinė nervų sistema ir psichika – abipusis ryšys

2015-01-28

Doc. dr. D. Leskauskas

LSMU MA Psichiatrijos klinika

Kalbant apie psichiatrijos integraciją į bendrąją mediciną, neišvengiamai kyla minčių apie tai, kokios tendencijos vyrauja pačioje psichiatrijoje – integracija ar skaldymasis ir diferenciacija. Lietuvoje bei pasaulyje konferencijas ir seminarus rengia biologinės psichiatrijos, psichofarmakologijos, psichoanalizės ir kitų psichoterapijos mokyklų draugijos. Daugumoje tokių renginių kalbama apie tuos pačius klausimus: kas sukelia psichikos sutrikimus ir kaip geriausia juos gydyti. Kiekvienos draugijos renginyje džiaugiamasi naujais atradimais savo srityje ir naujais įrodymais, kad būtent jų gydymo metodai yra efektyvūs. Bet ar dažnai domimasi, kas naujo atrasta tuo pačiu klausimu gretutinėje psichiatrijos srityje? Ar tikrai visus atsakymus į svarbiausius klausimus gali suteikti tik biologinė psichiatrija ar psichoanalizė?

Integracija ir diferenciacija

Psichiatrijos mokslo raidos istorijoje ilgą laiką aiškiai išsiskyrė dvi kryptys. Biologinės psichiatrijos ištakas galima atrasti dar Hipokrato humoralinėje teorijoje, o psichoanalizės – Aristotelio filosofijoje. Tiesa, šiuolaikinio mokslo apie biologinius veiksnius, lemiančius psichikos sutrikimus, pradžią turėtume sieti su neurologijos mokslo pažanga 19–20 amžiuje. Neurologų pastebėjimai, kad galvos smegenis pažeidžiančios ligos ar traumos sukelia psichikos sutrikimų simptomus, nepaliko niekam abejonių, kad žmogaus centrinė nervų sistema yra jo psichikos veiklą lemiantis aparatas. Šio aparato gedimai nulemia jo funkcijos – psichikos – sutrikimus. Pradžioje pomirtinės autopsijos ir neuropsichologiniai tyrimai su smegenų traumas patyrusiais pacientais, o vėliau vis labiau tobulėjantys neurovizualiniai tyrimai leido atrasti, kokių galvos smegenų sričių ar struktūrų pažeidimai sukelia tam tikrus psichiatrinius simptomus. Atrodo, viskas aišku – galvos smegenys yra psichikos organas, o psichikos veikla – šio organo funkcija.

Vis dėlto didelei daliai psichikos sutrikimų turinčių asmenų nepavyksta atrasti atitinkamų struktūrinių pokyčių galvos smegenyse. Be to, patirti siaubingi išgyvenimai, netektys ar kitokios psichologinės traumos sukelia psichikos sutrikimus net iki tol sveiką galvos smegenų struktūrą ir funkciją turėjusiems žmonėms. Akivaizdžiausias pavyzdys – potrauminio streso sutrikimas (nors tyrimais įrodyta, kad vaikystėje patirta prievarta ar psichologinis smurtas reikšmingai didina riziką, kad sulaukus vyresnio amžiaus išsivystys ir asmenybiniai ar psichoziniai sutrikimai). Ar tai reiškia, kad psichologiniai išgyvenimai gali sukelti psichikos veiklos sutrikimus esant sveikoms smegenims? Tai reikštų, kad psichika yra gana autonomiška smegenų atžvilgiu. Ar tai reiškia, kad psichikos veikla (siaubingi emociniai išgyvenimai) keičia (pažeidžia) ją vykdančio organo (galvos smegenų) struktūrą?

1895 metais neurologas Sigmundas Freudas, iki tol tyrinėjęs afaziją ir ieškojęs psichinės veiklos sutrikimus sukeliančių struktūrinių pokyčių galvos smegenyse, padarė išvadą, kad jo turėti tyrimo metodai ir neurologinė terminologija negalėjo tinkamai apibūdinti žmogaus subjektyviai patiriamų psichikos procesų. Jis atsisakė iki tol puoselėto „Mokslinės psichologijos projekto“ ir ėmėsi kurti kitokį psichikos aparato modelį, kuris nebūtų tiesiogiai susietas su organinėmis galvos smegenų struktūromis, o leistų susisteminti psichinių procesų visumą. Norint suprasti tokio funkcinio aparato veiklą, reikėjo sukurti jo tyrimo metodą – psichoanalizę ir naują terminą – metapsichologiją. Pagrindiniai psichoanalizės postulatai: 1) psichika yra sąlygota nuolat joje vykstančių dinaminių procesų; 2) didžioji dalis psichikos procesų vyksta žmogui jų neįsisąmoninant (pasąmonėje); 3) dabartinę psichikos būseną lemia ankstesnioji jos patirtis. Psichikos aparato dalys – id, ego, superego, pasąmonė, sąmonė – yra funkcinės, o ne anatominės struktūros. Psichoanalizė siekia suvokti ir apibrėžti žmogaus psichiką plačiau ir išsamiau nei kitos psichologijos kryptys, tačiau neretai ignoruoja jos procesų ryšio su galvos smegenų (struktūriniu pagrindu) reikšmę. Tarsi psichika būtų visiškai autonomiška nuo galvos smegenų, kas primena Dekarto filosofijai būdingą dualizmą tarp proto ir kūno.

Neuromokslo ir psichoanalizės integracija

Ilgą laiką šie žmogaus psichikos pažinimo mokslai vystėsi paraleliai, neretai konkuruodami, kartais bandydami paneigti ar sumenkinti kolegų atradimus. Visgi 20 ir 21 amžių sandūroje sustiprėjo tendencija ne skaldyti, bet integruoti psichiatrijos, psichoanalizės, psichologijos ir neuromokslo žinias. Svarbų postūmį tam davė neuropsichoanalizės mokslas, kurį pradėjo mokslininkai, turintys dvejopą išsimokslinimą – psichoanalizės ir neurobiologijos (2000 metų Nobelio premijos laureatas Eric Kandel) ar neurochirurgijos (Marc Solms), psichobiologijos (Jaak Panksepp).

Neuropsichoanalizės požiūriu, psichika yra informacijos ir energijos srautas centrinėje nervų sistemoje. Didžioji psichikos dalis yra pasąmoninga, o sąmoningas suvokimas – viena iš esminių psichikos savybių. Galvos smegenys yra būtina ir svarbiausia sąlyga psichikai egzistuoti. Galvos smegenų veikla priklauso nuo nervų ir kitų organizmo sistemų veiklos. Centrinė nervų sistema priklauso ir nuo psichikos. Fiziologiniai (cheminiai, elektriniai, organiniai) pokyčiai galvos smegenyse sukelia psichikos pokyčius, o psichikos pokyčiai sukelia fiziologinius pokyčius smegenyse. Taigi, galvos smegenys ir psichika yra du tarpusavyje susiję ir kartu besivystantys tos pačios sistemos aspektai [Hanson 2009]. Neuromokslas ir psichoanalizė leidžia pažinti du susijusius, bet skirtingus šios sistemos veiklos aspektus. Neuromokslas padeda pažinti „išoriškai“ matomą galvos smegenų organinę struktūrą ir biocheminius, fiziologinius procesus. Psichoanalizė padeda pažinti šios sistemos veiklos procesus „iš vidaus“ – žmogaus subjektyviai patiriamus psichologinius fenomenus [Solms 2011].

Plačiau skaitykite „Psichiatrijos aktualijos“ 2015 Nr. 1

 

© 2006 Visos teisės saugomos.