Suaugusiųjų hiperkinezinio sutrikimo diagnostikos ir gydymo ypatumai

2015-01-28

 

LSMU MA Psichiatrijos klinika

Kasdienėje kalboje sutrikimas vadinamas tiesiog hiperaktyvumu. Jis pasitaiko dažnai, bet ne visuomet atpažįstamas. Dažnai nediagnozuojamas dėl įpratimo laikyti būdingu tik vaikams. Tuo tarpu 2008 metais Nacionalinis sveikatos ir klinikinio meistriškumo instituto (angl. National Institute of Health and Clinical Excellence, NICE) atliktų turimų rezultatai rodo, kad vaikystėje išryškėjęs sutrikimas 40–60 proc. pacientų išlieka ir suaugus [J. A. Ramos-Quiroga, 2013]. Tai nėra keista, nes hiperkinezinis sutrikimas – neuropsichiatrinė liga, sukelta galvos smegenų struktūros ir funkcijos sutrikimų.

Suaugusiųjų hiperkinezinis sutrikimo paplitimas ir simptomai

Hiperkinezinio sutrikimo (HS) etiologija – nepalankus genetinis paveldėjimas (80 proc.), perinataliniai veiksniai: neišnešiotumas, infekcinės ligos, toksinai ir kt. Šie veiksniai lemia patoanatominius ir patofiziologinius pokyčius: priekinės kaktinės (prefrontalinės) žievės brendimo vėlavimą ar sutrikimą, noradrenalino neurotransmisijos sutrikimus viršugalvio ir pakaušio dėmesio zonose bei dopamino neurotransmisijos – priekinėje kaktinėje žievėje ir kaktiniame požieviniame (frontostriatiniame) trakte. Be specifinio gydymo ar korekcijos šie sutrikimai žmogaus smegenyse gali išlikti dešimtmečiais.

HS paplitimas tarp vaikų ir paauglių plačiai tyrinėtas. Apibendrinus daugiau kaip 20 šalių atliktų tyrimų rezultatus, nustatyta, kad jis vidutiniškai yra 5,2 proc. Suaugusiųjų HS paplitimas tyrinėtas mažiau, turimais duomenimis, Europos valstybėse svyruoja nuo 1,2 iki 7,3 proc., priklausomai nuo tyrimuose naudotos metodikos [J. Fayyad, 2007; I. Bitter, 2010]. Vokietijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje, remiantis savęs vertinimo skalėmis, nustatyta, kad HS paplitimas čia yra atitinkamai 4,7 proc., 3,0 proc. ir 2,5 proc. HS dažnai diagnozuojamas kartu su kitais sutrikimais, todėl jo paplitimas grupėje asmenų, ambulatoriškai gydomų nuo psichikos sutrikimų, yra daug didesnis: Prancūzijoje, Anglijoje ir Švedijoje – atitinkamai 24 proc., 22 proc. ir 21 proc. Lietuvoje HS vyresniems žmonėms dėl informacijos stokos nediagnozuojamas, todėl duomenų apie paplitimą stinga.

HS būdingi šie ilgai trunkantys nuolatiniai simptomai: nedėmesingumo (nuolat daroma klaidų, sunku išlaikyti dėmesį, užmirštamos detalės) ir (arba) hiperaktyvumo (sunku išbūti vienoje vietoje, nuolat nerimaujama, kalbama per greitai ar pernelyg daug) bei impulsyvumo (į klausimus atsakoma neišklausius klausimo iki galo, nuolat nekantraujama, dažnai netikėtai imamasi naujos veiklos, pakeičiama pokalbio tema), vykdomųjų funkcijų nevisavertiškumas. Apžvelgus šešių Europos šalių duomenis, išsiaiškinta, kad HS suaugusiesiems sąlygojo reikšmingai blogesnį prisitaikymą įvairiose gyvenimo srityse: socialinėje, darbo aplinkoje, skatino žalingus įpročius, prastesnę savikontrolę, finansinius sunkumus [P. Asherson, 2012].

Simptomatika vyresniame amžiuje šiek tiek kinta: hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai būna ne tokie ryškūs, bet nedėmesingumo išlieka ir kelia daugiau problemų. Keičiasi simptomų raiškos būdai, sutrikimo sukeliamos disfunkcijos ir komplikacijų pobūdis. Kadangi ligoniams sunku susikaupti, organizuoti savo veiklą, dažnas neužbaigia studijų, keičia darbą, vėluoja, užsimiršta. Dėl impulsyvumo dažnai patiria traumas, sukelia nelaimes (pvz., eismo įvykius), yra linkę į pykčio ar kitų emocijų proveržius (gali būti atliekami impulsyvūs nusikaltimai), dažni konfliktai su draugais ir šeimos nariais, skyrybos, daromi impulsyvūs neapgalvoti sprendimai, negebama tvarkyti finansų, planuoti. Būdinga žema savivertė, sunkiai pakeliamos nesėkmės ir frustracija, stokojama atkaklumo siekiant tikslo. Dažniausi gretutiniai HS sutrikimai suaugusiesiems – depresija bei priklausomybės ir piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis (PAM) (pav.).

Suaugusiųjų hiperkinezinio sutrikimo diagnostikos sunkumai

Lietuvoje, ne taip kaip daugumoje Europos ir Šiaurės Amerikos šalių, hiperkineziniai sutrikimai suaugusiems žmonėms kol kas praktiškai nediagnozuojami. Tai lemia keletas objektyvių ir subjektyvių priežasčių.

Mūsų šalyje HS į psichiatrų mokymo programas įtrauktas palyginti neseniai ir dėstomas tik vaikų psichiatrijos kurse, kaip vaikams būdingas elgesio sutrikimas. Todėl dauguma su suaugusiais dirbančių psichiatrų mažai žino apie HS ir yra įsitikinę, kad jis pasireiškia tik vaikystėje. Tokį požiūrį iš dalies skatina ir mūsų naudojama TLK-10 klasifikacija, kurioje HS klasifikuojamas skyriuje „Elgesio ir emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje“. O ir jo diagnostiniai kriterijai TLK-10 klasifikacijoje aprašomi taip, kad yra tinkamesni vaikams nei suaugusiesiems. Tuo tarpu pernai įsigaliojusioje DSM-V klasifikacijoje HS diagnostiniai kriterijai suformuluoti taip, kad tinka atpažinti ir diagnozuoti šio sutrikimo pasireiškimą ir suaugusiesiems. Nesukurta lietuviškų skalių, klausimynų suaugusiųjų HS simptomams įvertinti, o kitų šalių specialistams jie gerokai palengvina HS diagnozavimą. HS diagnozuoti suaugusiesiems sunku ir dėl to, kad daugeliu atvejų jis yra lydimas (neretai komplikavęsis) gretutinių sutrikimų: piktnaudžiavimo psichoaktyviomis medžiagomis, nerimo sutrikimų, depresijos, asmenybės sutrikimų. Šie geriau specialistams žinomi sutrikimai ir būna nustatomi, o HS „pasislepia“ po jų diagnozėmis.

Tiesa, tyrimų rezultatai rodo, kad HS suaugusiesiems per retai diagnozuojamas bei gydomas net ir didesnę patirtį šioje srityje turinčiose šalyse. Šešių Europos valstybių apžvalga rodo, kad HS suaugusiesiems diagnozuojamas vidutiniškai per 22 mėnesius nuo pirmosios konsultacijos, apsilankius vidutiniškai pas 2 specialistus. Tyrimo autorių nuomone, pagrindinė priežastis, kodėl taip skiriasi suaugusiųjų HS paplitimas ir nustatymo dažnumas – prastos medikų žinios apie šį sutrikimą. Tą patį nurodo ir pacientai, teigdami, kad sulaukus pilnametystės ir pasikeitus gydytojams, jie susiduria su šių specialistų nepatiklumu, kritiškumu vertinant jų nusiskundimus ir poreikį gydytis. Dėl to didelei daliai pacientų, kuriems HS jau buvo diagnozuotas vaikystėje, sulaukus pilnametystės gydymas nutraukiamas. Šiaurės Anglijoje atlikto 2 metus trukusio tyrimo duomenimis, iš jaunų suaugusiųjų, kuriems HS buvo diagnozuotas ir gydytas iki pilnametystės, gydymas toliau tęstas tik 15 proc. [M. O. Ogundele, 2013]. Švedijoje atliktas tyrimas rodo, kad praėjus 4 metams po pilnametystės gydymas tęstas tik 27 proc. pacientų, nepaisant sutrikimo simptomų sunkumo [J. Zetterqvist, 2013; S. Bahmanyar, 2012].

Plačiau skaitykite „Psichiatrijos aktualijos“ 2015 Nr. 1

 

© 2006 Visos teisės saugomos.