Vaikų bei paauglių hiperkineziniai sutrikimai ir jų gydymas psichostimuliuojamaisiais vaistais

2015-01-28

Doc. dr. Darius Leskauskas, gydytoja rezidentė Eglė Tubelytė

LSMU Psichiatrijos klinika

Didelis aktyvumas, nedėmesingumas ir impulsyvumas – būdingi vaikų bruožai, daugumos laikomi normaliu tokio amžiaus vaikų elgesiu. Deja, kartais šių bruožų ryškumas pasiekia sutrikimo laipsnį, kai reikalinga specialistų pagalba ir gydymas.

Hiperkinezinių sutrikimų (HS) grupei priskiriamas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra vienas pačių dažniausių vaikų ir paauglių psichikos sutrikimų, bet Lietuvoje jis diagnozuojamas pernelyg retai. Dėl to nemaža dalis šią problemą turinčių vaikų negauna tinkamo gydymo ir susiduria su nuolatinėmis problemomis moksluose, santykiuose su tėvais ir bendraamžiais, laisvalaikio užsiėmimuose, ugdydami reikiamus įgūdžius ir savivertę. ADS daugiau kaip pusei vaikų komplikuojasi kitais psichikos sutrikimais – prieštaraujančio neklusnumo ir asocialaus elgesio sutrikimais, priklausomybe narkotinėms medžiagoms, depresija, nerimo sutrikimais [Flory, 2003].

Epidemiologija

Remiantis sistemine 102 mokslinių tyrimų iš viso pasaulio analize, HS turi 5 proc. vaikų iki 18 metų, 6 proc. – mokyklinio amžiaus vaikų ir 3 proc. – paauglių [Polanczyk, 2007]. Apklausų duomenimis, berniukams sutrikimas 2–3 kartus dažnesnis negu mergaitėms. Lietuvoje sutrikimo paplitimas atitinka pasaulio epidemiologinius rodiklius: 2004 m. atlikus mokslinį tyrimą Kauno miesto pradinėse mokyklose, HS diagnozuotas 5,2 proc. moksleivių [Leskauskas, 2004].

 

Etiologija

HS yra šeimoje atsikartojantis sutrikimas, kuriam didelę įtaką daro genetinis paveldimumas – tyrimų duomenimis, jis lemia net 76 proc. atvejų [Faraone, 2005]. Kita vertus, tai nėra vienintelis vaikų hiperaktyvumą lemiantis veiksnys, jam susiformuoti svarbūs ir biologiniai bei socialiniai veiksniai. Taigi, pagrindiniai rizikos veiksniai, dėl kurių vaikui gali išsivystyti aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra šie: specifiniai genai (DAT1, DRD4, DRD5, 5HTT, HTR1 B, SNAP25) [Faraone, 2005], priešlaikinis gimimas [Bhutta, 2002], motinos rūkymas nėštumo metu [Langley, 2005; Linnet, 2003] ir mažas naujagimio gimimo svoris [Hack, 2004; Mick, 2002]. Dėl šių patologinių veiksnių vėluoja galvos smegenų priekinės kaktinės (prefrontalinės) žievės struktūrų brendimas, sutrinka noradrenerginė ir dopaminerginė sistema kaktiniame požieviniame (frontostriatiniame) laide ir pakaušinėse srityse.

Simptomai

HS būdingi 3 grupių simptomai: a) nedėmesingumas; b) hiperaktyvumas; c) impulsyvumas [TLK-10, 1993].

Nedėmesingumas apibūdinamas kaip negebėjimas selektyviai paskirstyti ir pakankamai ilgai išlaikyti dėmesį, užbaigti pradėtą darbą. Nedėmesingiems vaikams sunku išklausyti tai, kas jiems sakoma, organizuoti ar planuoti užduotis, jiems būdingas užmaršumas ir neadekvatus laiko planavimas – jie pervertina laiką, reikalingą tam tikrai užduočiai atlikti tikėdamiesi, kad pavyks ją baigti greičiau, negu iš tiesų įmanoma. Jie daro daug neatidumo klaidų, yra lengvai išblaškomi, nesugeba iki galo atlikti ir ima vengti ilgo susikaupimo reikalaujančių užduočių ar darbų.

Hiperaktyvumas suprantamas kaip vaiko nuolatinis judėjimas, lakstymas, negalėjimas nusėdėti vietoje, įkyrus elgesys, jiems labai sunku išbūti tyliai, kai to reikalauja situacija. Be to, hiperaktyvus elgesys dažnai esti chaotiškas, stokojantis kryptingumo, vaikai, pradėję veiklą, dažnai jos nebaigę imasi kitos ir sunkiai reaguoja į aplinkinių pastabas.

Impulsyvumas pasireiškia negebėjimu sulaukti savo eilės, vaikai dažnai į užduotą klausimą puola atsakinėti, neišklausę klausimo iki galo, jiems sunku laukti eilėse arba sulaukti savo ėjimo žaidimuose, atidėti kilusio noro išpildymą. Jie dažnai neatsargūs, patenka į bėdas, patiria traumas.

Dėl tokio elgesio šie vaikai nuolat susilaukia pastabų, kritikos, sudrausminimų, bausmių tiek namuose, tiek darželiuose ar mokyklose. Ugdymo įstaigose jie labai dažnai sudaro neigiamą neklusnaus, suaugusius sąmoningai erzinančio mokinio įspūdį, nors iš tikrųjų jie patys net norėdami nesugeba kontroliuoti savo elgesio. Tokios aplinkybės lemia vaiko socialinės adaptacijos problemas, hiperaktyviems vaikams stinga bendravimo įgūdžių, jiems būdinga menka savivertė, motyvacijos stoka. Dėl nuolatinės kritikos ir neigiamų vertinimų iš aplinkos hiperaktyvūs vaikai būna agresyvesni, pasižymi netinkamu socialiniu elgesiu, jiems kartojasi nemalonios psichologinės būsenos: nerimas, depresija ir kt. [Junod, 2006].

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo pasireiškimas skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Jį labai sunku įvertinti ikimokykliniu laikotarpiu, nes tokio amžiaus vaikų impulsyvumas, hiperaktyvumas ir nedėmesingumas yra įprasti ir aplinkinių toleruojami. Dėl šių priežasčių vaikams iki 7 metų hiperkineziniai sutrikimai diagnozuojami tik esant labai ryškiems simptomams [Byrne, 2000]. HS dažniausiai išryškėja pradinėse mokyklos klasėse, kai sutrikimo simptomai neleidžia vaikui prisitaikyti prie jam keliamų reikalavimų išsėdėti visą pamoką, iki galo atlikti užduotis. Hiperaktyvūs vaikai paprastai išsiskiria iš savo klasės draugų, todėl jų elgesio problemas pastebi mokytojai, kurie neretai ir atkreipia tėvų dėmesį į jas. Paauglystėje vaiko hiperaktyvumas mažėja ir jį paprastai užgožia stiprus vidinis nerimastingumas, nedėmesingumas, išsiblaškymas.

Diagnostika

TLK-10 klasifikacijoje hiperkineziniai sutrikimai skiriami į aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (F90.0), hiperkinezinį elgesio sutrikimą (F90.1) bei kitus ir nepatikslintus hiperkinezinius sutrikimus (F90.8 ir F90.9). Pastaraisiais metais akademinėje visuomenėje keliami klausimai dėl tokios klasifikacijos prasmingumo, nes visų šių grupių sutrikimų gydymas iš esmės nesiskiria ir priklauso tik nuo simptomų stiprumo ir bendro funkcionavimo sutrikimo laipsnio [Rohde, 2008].

Remiantis TLK-10, pagrindiniai kriterijai, leidžiantys diagnozuoti aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, yra šie:

  • vienu metu pasireiškiantys nedėmesingumas, impulsyvumas ir hiperaktyvumas;

  • simptomai prasideda iki 7-erių metų amžiaus ir trunka mažiausiai 6 mėnesius;

  • sutrikimas pasireiškia dviejose aplinkose arba daugiau (namai, mokykla / darželis ir kt.);

  • nėra manijos, depresijos, nerimo sutrikimų, vidutinio protinio atsilikimo (IQ < 50b).

Hiperkinezinis elgesio sutrikimas diagnozuojamas, jei su ADS simptomais kartu pasireiškia nuolatinis sąmoningai prieštaraujantis, neklusnus, nusikalstamas ar asocialus elgesys.

HS yra klinikinio ištyrimo pagrindu nustatomi sutrikimai, kuriems diagnozuoti nereikalingi papildomi testai ar tyrimai, nebent kyla įtarimas dėl gretutinės ligos [American Academy of Pediatrics, 2011].

Plačiau skaitykite „Psichiatrijos aktualijos“ 2015 Nr. 1

 

© 2006 Visos teisės saugomos.