Vaikystės autizmas suaugusiųjų amžiuje

2015-01-28

Gyd. Dalius Klimavičius

LSMU MA Psichiatrijos klinika

Nuo šių metų įsigalioja LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, reglamentuojantis vaikystės autizmo ir jo sunkumo laipsnio įvertinimo suaugusiems žmonėms tvarką. Iki šiol nebuvo įprasta šį raidos sutrikimą diagnozuoti 18 metų sulaukusiems pacientams – sulaukusiems pilnametystės diagnozė būdavo keičiama į šizofreniją ar protinį atsilikimą. Taigi, manau, kad būtų naudinga priminti apie vaikystės autizmo ypatumus suaugusiųjų amžiuje.

Terminą autizmas, kilusį iš graikų žodžio autos, liet. pats, pirmą kartą 1911 metais pavartojo šveicarų psichiatras Eugenas Bleuleris, apibrėždamas patologinį žmogaus uždarumą, nugrimzdimą į savus išgyvenimus, kaip reiškinį būdingą asmenims, sergantiems šizofrenija.

Būsena, kuriai apibūdinti dabar vartojama sąvoka autizmas, pirmą kartą aprašyta 1943 metais iš Austrijos kilusio amerikiečių psichiatro Leo Kanerio. Jis tuo metu pirmą kartą atskyrė autizmą nuo šizofrenijos. Liga, kurios klinikinę raišką aprašė Leo Kaneris, dabar vadinama vaikystės autizmu, arba Kanerio sindromu.

TLK-9 klasifikacijoje 1978 metais vaikystės autizmas buvo priskirtas kitų psichozių grupei. O 1980 metais amerikiečių psichiatrų į DSM-III klasifikaciją vaikystės autizmas įtrauktas kaip atskira diagnostinė kategorija. PSO ekspertai tuo pasekė TLK-10 klasifikacijoje, vaikystės autizmą priskirdami įvairiapusių raidos sutrikimų grupei. Kartu su Aspergerio sindromu, netipiniu autizmu, Reto sindromu, kitais dezintegraciniais raidos sutrikimais jie dar vadinami „autizmo spektro sutrikimais“.

Paplitimas

Autizmo spektro sutrikimų paplitimo pasaulyje vidurkis vaikų ir suaugusiųjų populiacijoje yra apie 1 proc. Autizmo spektro sutrikimai maždaug 5 kartus dažnesni vyriškosios lyties asmenims.

Etiologija

Pastaruoju metu žinoma, kad vaikystės autizmas – tai ne vienos etiologijos liga, bet nespecifinis sindromas, pasireiškiantis dėl įvairių biologinių priežasčių sukeltų galvos smegenų struktūrinių ir funkcinių pakitimų. Didžiausią įtaką tam turi genetiniai veiksniai. Be to, žinoma, kad dažniau autizmas pasireiškia, kai yra protinis atsilikimas, trapios X chromosomos sindromas, neonatalinė ir epilepsinė encefalopatija, cerebrinis paralyžius, Dauno sindromas, raumenų distrofija, neurofibromatozė, tuberozinė sklerozė, alkoholinis vaisiaus sindromas, nėštumo metu buvo vartota valproatų, labai mažas gimusio kūdikio svoris. Tiesa, specifinė priežastis nustatoma tik 10 proc. autizmo spektro sutrikimų atvejų.

Klinika

Vaikystės autizmo simptomai išryškėja trijose srityse: verbalinėje ir neverbalinėje komunikacijoje, socialinėje sąveikoje su aplinkiniais žmonėmis, stereotipiškai pasikartojančiame elgesyje, interesuose ar veikloje. Pirmieji simptomai turi išryškėti dar iki 3 metų. Simptomai kliniškai reikšmingai sutrikdo asmens funkcionavimą socialinėje, profesinėje ar kitoje svarbioje srityje.

 

Verbalinės ir neverbalinės komunikacijos sutrikimai

Asmenų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, kalbos raida gali būti labai įvairi. Dalis jų niekada net nepradeda kalbėti. Kiti pradeda kalbėti, tačiau maždaug 1,5–2 gyvenimo metais kalbos gebėjimai regresuoja. Dar kiti asmenys, atrodo, kalba gerai, bet sunkiai supranta abstraktesnes sąvokas. Visgi daugumai kalbančių asmenų būdingi ir kalbos raiškos (ekspresyvios kalbos), ir kalbos suvokimo sutrikimai. Visų autizmo sutrikimą turinčių asmenų gebėjimas pradėti ir tęsti pokalbį su kitais yra sutrikęs. Dažni kalbos formos ir turinio sutrikimai: echolalija, asmeninių įvardžių sukeitimas (vietoj „aš“, vartoja „tu“), idiosinkrazinių žodžių ar frazių vartojimas. Dažnos kalbos anomalijos: neįprastas tembras, kirčiavimas, tempas, intonacija.

Socialinės sąveikos sutrikimai

Daliai asmenų būdingas stiprus socialinis atsiribojimas, kitiems – pasyvumas arba riboti ir trumpalaikiai socialiniai interesai. Kai kurie asmenys socialinėje sąveikoje gali būti vienpusiškai labai aktyvūs, tačiau visiškai neatsižvelgti į kitų reakcijas, stokoti gebėjimo palaikyti abipusį bendravimą. Empatijos stoka būdinga visiems autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims. Emocinės reakcijos į kito asmens verbalinį ir neverbalinį bendravimą yra sutrikusios: vengia akių kontakto, nesugeba suprasti veido išraiškos ar kitos neverbalinės komunikacijos, nesugeba savo elgesio priderinti ir keisti pagal socialinį kontekstą.

Stereotipiškai pasikartojantis elgesys, interesai ir veikla

Stereotipiškai pasikartojantis motorinis elgesys – tai rankų plasnojimas, pirštų sukiojimas, įvairių objektų rikiavimas. Kalbai būdinga echolalija, kai kartojami žodžiai ar frazės. Kasdienybėje griežtai laikomasi rutinos ar ritualų, priešinamasi pokyčiams, pvz., galimiems maršruto pasikeitimams grįžtant į namus, mėgstamo maisto pakuočių pasikeitimui ir panašiai. Būdingi vienas ar keli stereotipinio pobūdžio interesai, neįprasti savo turiniu ar intensyvumu, pvz., valandas trunkantis tvarkaraščių nurašinėjimas. Būdingas hiper- arba hiporeaktyvumas įvairiems sensoriniams stimulams – ekstremalios reakcijos į garsus, tekstūrą, kvapus ar daiktų lietimą, akivaizdus abejingumas skausmo, karščio ar šalčio pojūčiams. Daugelis suaugusiųjų, neturinčių intelekto deficito ar ryškių kalbos sutrikimų, gali išmokti viešumoje nuslopinti pasikartojantį elgesį. Specifiniai interesai, kartais neįprasti vaikų amžiui, gali būti malonumo ir motyvacijos šaltinis, padedantys vėliau gyvenime siekti išsilavinimo ir profesijos.

Plačiau skaitykite „Psichiatrijos aktualijos“ 2015 Nr. 1

 

© 2006 Visos teisės saugomos.